Vėlyvas vakaras. Išeiname iš naujutėlaičio Molėtų viešbučio. Priešais plyti laukai. Juose, tamsoje, jau laukia Saulius.
„Turiu pripažinti, kad šis vakaras...
Kaip su jumis kalbėti? Ar kaip su tais, kurie jau patiria šį malonumą, ar kaip su tais, kuriems dar reikia papasakoti, kad patikėtų? O gal kaip su žmonėmis, kurie nori suprasti realią situaciją?“ – pasiteiravo Saulius.
Renkuosi įdomesnę versiją.
„Įdomesnė versija – šiandien pats geriausias oras stebėti dangų, – prajuokino astronomas. – Bet negaliu labai meluoti. Mėnulis, aišku, yra ir tai labai gražu, apžiūrėsime. Bet ir lėktuvų pėdsakų yra, nemažai debesiukų. Kai akimis žiūrime, tai to gilaus dangaus, kuris būna rugpjūtį ar nakties be Mėnulio metu, nebus. Bet teleskopas – toks daiktas, su kuriuo galime šiek tiek pakovoti su tuo švytėjimu.“
Jis pasiūlo žvilgterėti į W raidele išsidėsčiusį žvaigždyną Kasiopėją.
„Šiaip jau nieko plika akimi nesimato, galiu kalbėti, ką tik noriu, bet nueikime prie teleskopo. Išvysime, kad visame tame tamsiame „piene“ kažkas yra. O tas „kažkas“ – dvigubas spiečius, dvi krūvos žvaigždžių: vienoje – apie 400, kitoje – apie 450 žvaigždelių. Jos visos – gana netoli, maždaug už 7,5 tūkst. šviesmečių nuo mūsų.
Šviesmetis – tai atstumas, kurį šviesa nukeliauja per vienerius metus. Dabar mes padarėme pliaukšt su rankomis per sekundę, o šviesa nueina 300 tūkst. km. Toks atstumas iki Mėnulio. Viena sekundė ir mes jau ten. Tokiu greičiu reikėtų lėkti kokius 6 tūkst. metų, kol priartėtume prie šitų spiečių. Astronominiais mastais matuojant, tai gana netoli“, – patikino Saulius.
Pademonstruoja jis ir kamuolinį spiečių, kuriame – tūkstantį kartų daugiau žvaigždžių. Atstumas iki jo didesnis – apie 25 tūkst. šviesmečių. Milijonai, milijardai – tokie tie kosminiai masteliai.
„Oho? Jei susitiktumėte su kokiu kvantinės fizikos atstovu, tai jis skaičiuotų visokias Planko konstantas su 30 nulių po kablelio. Tai būtų irgi „ohoho“. Ten ir man jau „ohoho“. Bandysime prisiliesti prie tų kosminių atstumų ir dydžių“, – vakaro pasakojimą pradėjo pašnekovas.
Užsikabino 6-oje klasėje
Pasiūlau Sauliui pasikalbėti apie žvaigždes ant žemės – astronomus.
„Esu mokytojas, labai, labai mylintis žvaigždes ir dangų. Nuo 6 klasės apie tai svajojau, kai tėtis parodė 3–4 lietuviškus žvaigždynus. Užsikabinau. Tapau astronomu, dirbau mokykloje, dėsčiau astronomiją, kol dar ji buvo vadovėliuose. Mano darbas – pristatyti visuomenei Vilniaus universiteto Fizikos fakulteto Teorinės fizikos ir astronomijos instituto Molėtų astronomijos observatoriją, kalbėti su žmonėmis apie dangų, tai, kas man įdomiausia“, – prisistatė jis.
Ūgtelėjus dukroms, Saulius nusprendė, kad sukauptomis žiniomis – kas yra astronomija, kokie yra istoriniai aspektai, ką tame danguje galime matyti – jis gali pasidalinti su kitais žmonėmis.
„Pastebėjome, kad žmonės domisi šiais dalykais. Observatorijoje dirbdamas susidariau įspūdį, kad tas domėjimasis dangumi yra stiprus, bet su mažu energijos kiekiu – žmonės domisi, bet kai reikia giliau pakapstyti, jie tą norą išmeta. Jiems įdomiau astrologija, „asteroidas nukris – bus blogai“, „2021 metų gruodžio 21 dieną sprogs žvaigždė“ temų rinkinys. Beje, ta žvaigždė – Betelgeizė – yra čia, taip ir nesprogo. Kaip švietė, taip ir šviečia“, – vėl prajuokino Saulius.
Jis siekia žmonėms papasakoti elementarius dalykus apie dangų, kad šie išvystytų loginį žinojimą. Pasak Sauliaus, kai pradedi įsisąmoninti žvaigždžių prigimtį, mirtį, išsidėstymą, atstumus (ir tai nėra jau taip sunku), suvokimas sužavi.
