Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamento direktorius Remigijus Baniulis, tuo metu dirbęs Tarnybos skyriaus vyresniuoju inžinieriumi, sakė, jog tuo metu tekdavo net naktimis, pasiklojus milinę, departamente nakvoti.
„Visi buvom susitelkę, pasidaliję darbais. Rengėmės Seimo gesinimui ir žmonių gelbėjimui. Tam buvome pasirengę ir kopėčių rezervą. Prie Seimo tuo metu jau augo barikados. Seimo gynėjai buvo apsiginklavę Molotovo kokteiliais. Nedidelė provokacija – ir jis galėjo virsti fakelu. Todėl tuometis departamento direktorius Julius Kraujelis priėmė sprendimą, kad Seime tarp gynėjų turi būti ir mūsų žmogus. Į jį buvo nusiųstas Raimondas Bagdzevičius. Sausio 13-ąją kartu su Edmundu Uldukiu tikrinome hidrantus prie Seimo. Kadangi uniformos tuo metu buvo sovietinės, pastebėjome, kad mus supa nepatenkintų žmonių minia. Gerai, kad priėjo kažkuris iš policijos vadovų ir pasakė, kad mes gaisrininkai. Baisiausia tuo metu buvo nežinia. Prie Seimo buvo matyti žmonių ryžtas ginti laisvę ir Seimą. Žmonės buvo organizuoti, sutelkti. Jie turėjo vieną tikslą – apginti Seimą ir nepriklausomybę. O Seimas ir buvo nepriklausomybės simbolis“.
Buvęs Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamento direktorius Kazys Zulonas, tuo metu vadovavęs Vilniaus m. priešgaisrinės apsaugos tarnybai, sako, kad su sausio 13-ąja susijusių įvykių nepamirš visą gyvenimą.
„Tai buvo laikas, kai niekas negalėjo prognozuoti, kaip viskas klostysis. Kiekvienas tada turėjo priimti sprendimą. Tuo įtemptu metu beveik mėnesį gyvenome darbe, – pasakojo K.Zulonas. – Ugniagesiai buvo pasirengę bet kada ateiti žmonėms į pagalbą. Prisimenu, kaip su Edmundu Uldukiu paskubom kūrėm priesaikos tekstą, kaip tą sausio 13-osios naktį 1-osios, 2-osios ir 3-iosios priešgaisrinės dalies ugniagesiai mūsų akivaizdoje prisiekė tarnauti Lietuvai. Ir nebuvo nė vieno, kuris būtų to nepadaręs.“
O sausio 14-ąją K.Zulonui kartu su vidaus reikalų ministru Marijonu Misiukoniu, generaliniu prokuroru Artūru Paulausku ir sveikatos apsaugos ministru Juozu Oleku teko vykti į Televizijos bokštą, kur buvo tikrinama, ar jame nėra slepiami žuvusieji.
„Juozas Olekas tai darė su ypatinga atida, apžiūrėdamas kiekvieną kertelę. Elektra bokšte buvo išjungta, liftai neveikė. Užlipome į viršų, restorane viskas buvo išdaužyta. Mus pasitiko apduję, automatais ginkluoti smogikai. Iki šiol prisimenu tų stiklinių, nežinia nuo ko apsvaigusių akių žvilgsnius. Nemažai jų sėdėjo už stalų ir žaidė kortomis... Dar į atmintį įstrigo ir į stalus subesti peiliai... Apžiūrėjome vadinamąsias kišenes, skirtas evakuacijai, bet, laimei, ir ten žuvusiųjų nebuvo,“ – prisiminimais dalijosi K.Zulonas.
Kaip jis teigia, nugalėti tomis dienomis padėjo vienybė.
„Buvo daug žmonių, kurie tada prisiėmė labai didelę atsakomybę. Tarp jų ir buvęs vidaus reikalų ministro pavaduotojas Arvydas Svetulevičius, kurio visur buvo pilna, kuris negailėjo patarimų, ir priešgaisrinei apsaugai vadovavęs Julius Kraujelis bei jo pavaduotojas Zenius Kemežys, ir daugelis kitų. Beje, kalbant apie tą laikotarpį, man labiausiai įstrigo Nepriklausomybės akto signataro Audriaus Butkevičiaus, kuris tada rūpinosi valstybinės gynybos organizavimu, neseniai pasakyti žodžiai, kad kariauja ne ginklai, o tauta...“
Edmundas Uldukis, tuo metu buvęs vienas iš Vilniaus miesto priešgaisrinės apsaugos vadovų, prisimena, kaip su Remigijumi Baniuliu buvo gavę užduotį, kad į tuometį Elektromechanikos technikumą būtų privežta ištraukiamųjų kopėčių.
„Jeigu būtų šturmuojamas Seimas, būtų reikėję statyti kopėčias ir gelbėti žmones. Kita užduotis buvo apžiūrėti hidrantus, ar jie veikiantys ir kaip prie jų privažiuoti. Gaisriniai automobiliai pasirengę stovėjo prie M. Mažvydo bibliotekos ir Elektromechanikos technikumo. Visko buvo per tas dienas. Bet ko nebuvo – tai baimės, nes tada dar buvome 25 metais jaunesni... Sausio 12 d. teko būti Vyriausybės pastate (dabar – Užsienio reikalų ministerija). Tuo metu Ministras Pirmininkas buvo Albertas Šimėnas. Visi Vyriausybės laiptai buvo apstatyti dėžėmis su Molotovo kokteiliais.
Reikėjo padaryti tvarką, kad Vyriausybės pastatas nesprogtų. Sausio 13-osios naktį su Kaziu Zulonu važiavome Vilniaus gatvėmis, o iš šarvuočių sklido sovietų propagandininkų kalbos. Kelios dienos iki tragiškų įvykių departamento darbuotojai prisiekė tarnauti Lietuvai, paklusti tik Lietuvos Vyriausybei ir dirbti tik pagal Vyriausybės nurodymus. Budėdavome ir naktimis, jeigu ne objektuose, tai kabinetuose, ir miegodavome čia, buvome užmiršę šeimas,“ – prisimena E. Uldukis.
Beje, sausio 12 dieną, Vilniaus įgulos karininkų ramovėje vykusiame Apdovanojimų komisijos ir Nepriklausomybės gynėjų organizuotame renginyje, skirtame 25-osioms atkurtosios Laisvės metinėms, E.Uldukis buvo apdovanotas medaliu „Už nuopelnus Vilniui ir Tautai“.
Šiuo metu Gaisrinių tyrimų centre dirbantis Raimondas Bagdzevičius 1991 m. sausio 12 d. parai buvo komandiruotas į Seimą: „Kadangi tuo metu į Seimą buvo prinešta daugybė butelių su Molotovo kokteiliais, apėjau ir apžiūrėjau patalpas, koridorius ir laiptines. Šie kokteliai buvo sustatyti laiptinėse ant sintetinio kiliminio tako. Net nereikėtų ir Molotovo kokteilio, užtektų padegti taką ir visi gynėjai ant Seimo stogo būtų žuvę nuo dūmų. Laimei, tai pavyko įrodyti tuomečiam Seimo gynėjų vadui Audriui Butkevičiui ir jie buvo perstatyti į saugesnę vietą. Tuo metu buvo neramu. Seimo gynėjai ruošėsi mūšiui. Kas atsinešęs surūdijusį medžioklinį šautuvą, kas pistoletą, kiti apsiginklavę pagaliais ir kitomis priemonėmis. Teko pabūti ir Seimo apsaugos štabe. Ten nuolat buvo gaunama informacija, kad po miestą juda „traktoriai“ ir „motociklai“, taip buvo užšifruoti tankai ir šarvuočiai. Jautėsi, kad žmonės Seime kovos ir ginsis iki galo.“
Departamento Vidaus tyrimų skyriaus viršininkas Giedrius Bagdonas prieš 25-erius metus tik darbinosi į departamentą, o pradėjo jame dirbti sausio pabaigoje. Tačiau nuo studijų laikų buvo aktyvus „Sąjūdžio žaliaraiščių“ būrio narys, vadovavo būrio kuopelei ir kasdien eidavo budėti prie Seimo rūmų.
„Sausio 13-ąją nuėjome į Seimą, tikėdamiesi, kad prireiks mūsų pagalbos, tačiau Seimo gynybai jau buvo pasiruošta ir jo gynėjai norinčius padėti išskirstė prie barikadų. Mus paskyrė prie barikados upės pusėje ir pasakė: „Ginkit, jeigu ateis sovietų armija.“ Ginklų niekas nedavė. Vienas iš mūsų kolegų nubėgo į Lukiškių aikštę, sulaužė suoliuką ir išdalino mums medinius strypus.
Atrodė saugiau, kai turi rankoje „ginklą“. Tačiau pasiryžimo užteko. Ne baimė buvo baisiausia. Buvo pareigos jausmas – kad reikia būti čia ir apsaugoti Seimą. Ypač po to, kai išgirdome, jog šaudo prie Televizijos bokšto. Beje, „Sąjūdžio žaliaraiščiai“ vėliau tapo krašto apsaugos savanorių užuomazga. Buvau ir aš nuėjęs į juos užsirašyti, tačiau man pasiūlė eiti į Vidaus reikalų ministerijos sistemą,“ – pasakojo G.Bagdonas.
