Su susirinkusiais besidalydama savo atsiminimais 1991 m. buvusi Lietuvos televizijos žurnalistė Danutė Jokubėnienė apgailestavo, kad tiek nedaug žmonių domisi tais, kurie Sausio 13-ąją atliko labai svarbią misiją – fiksavo visus įvykius.
„Dabar atrodo dar tiek daug žurnalistų, operatorių, montažininkų, inžinierių, kurie čia dirbo ir dar turi ką pasakyti, lieka neišgirsti“, – apgailestavo ji.
Pati D.Jokubėnienė Sausio 13-osios naktį dirbo kilnojamoje televizijos stotyje prie parlamento rūmų.
„Dabar man labiausiai įstrigęs momentas, kad reikėjo kalbėti iš aikštėje buvusios kilnojamosios stoties, kai iš radijo jau skambėjo balsai „mes užimti“, o žmonės čia meldėsi... Ta malda, tas susikaupimas, tas stovėjimas vienas šalia kito – labiausiai įsiminė“, – atsiminė žurnalistė.
Ji pripažino: buvo be galo baisu. Atrodė, mirtis visai visai arti.
„Kai pradėjo bėgti visi per kiemus, kai atjungė kilnojamąją stotį, o žmonės plūdo, atrodė, kad tik karo atveju gali taip būti. Aš atsimenu, kad pagalvojau, jei aš stovėsiu prie upės, atvažiuos tankai ir mane į ją įstums, ir nebus nė vieno liudytojo, kad žuvo dar vienas žmogus“, – Sausio 13-osios nakties mintimis dalijosi D.Jokubėnienė.
Žurnalistė atsiminė, kad visiems eteryje dirbusiems žurnalistams buvo patarta nenakvoti namie ir nelaikyti vaikų namuose, kad atėję kareiviai negalėtų vaikais grasinti.
„Tie vaikai kelias savaites glaudėsi pas gimines“, – atsiminė moteris.
Jos teigimu, tą naktį visi darė, ką tik galėjo, kad garsas, jog Lietuva dar gyva, nors ją puola, nuskrietų per visą pasaulį.
„Visi darė, ką galėjo: pasiėmę kameras moterys naktį važiavo į lavonines ir filmavo. (...) Mes darėme tada laidas iš nieko. Niekas neprašė pinigų. Danijos televizijai mes parodėme laidą, kurią mes sukūrėme iškart po Sausio įvykių. Nebuvo vinjetės, tai mes nupiešėme ją ant sienos. Sugebėjome dirbti su dviem paprastais magnetofonais ir buitine kamera ir sumontavome visą laidą“, – pasakojo, kokiomis sąlygomis reikėjo dirbti žurnalistė.
Anot jos, kalnus versti skatino noras parodyti pasauliui, kas vyksta. Lietuvoje tuo tarpu buvo siekiama bet kokia kaina palaikyti televizijos transliacijas.
„Mes turėjome tikslą parodyti, kad Lietuvos televizija, nors jos pastatas užimtas, vis tiek veikia. Man buvo užduotis parengti dviejų dienų programas, kadangi čia buvo kilnojamoji stotis. Visi davė multiplikacinius filmus. Turbūt tais laikais niekada vaikai nematė tiek užsienietiškų filmukų, kiek tada parodėme“, – prisiminė D.Jokubėnienė.
Moteris pripažino, Sausio 13-oji iki dabar paliko savus randus jos gyvenime – žurnalistė iki šiol negali užmigti neįsijungusi radijo.
