Sekite 15min Google
Daugiau nei aštuonis dešimtmečius partizanų šeimos tiksliai žinojo, kur buvo užkasti jų artimieji, tačiau tik dabar ši vieta buvo atverta archeologų.
Tarp rastųjų – ir devyniolikmečio Vidos dėdės, partizano Napalio Kušlio, palaikai. Šią vasarą jis kartu su dar 14 Jūžintuose rastų Laisvės kovų dalyvių ir kitų sovietų genocido aukų buvo iškilmingai palaidotas valstybinių laidotuvių metu.
Mama vesdavosi prie bunkerio nuo mažų dienų
Vienas ryškiausių Vidos vaikystės prisiminimų – kelias prie partizanų bunkerio ir Jūžintų kapinių pakraščio. Mama ją ten vesdavosi nuo mažų dienų – net kelis kartus per savaitę.
„Mamai buvo vos septyniolika, kai sovietai nušovė jos mylimą brolį. Kur tiksliai jis ir kiti žuvusieji buvo užkasti, šeimai parodė vietinis žmogus, kurį privertė nuvežti jų kūnus iki išplatintos bulvių duobės“, – pasakoja V.Zulonaitė.
Žinodami tikslią vietą, artimieji ilgai negalėjo susitaikyti su mintimi, kad palaikai liks ten. Vieną naktį Vidos mama kartu su kito nužudyto partizano broliu, Petru Kilu, pasiėmę prožektorius, mėgino juos iškasti. Tačiau prisikasti nepavyko – kūnai buvo užversti didžiuliais akmenimis, spygliuota viela ir tvoros nuolaužomis.
Nuo tada dvi vietos šeimai tapo ypač svarbios – bunkeris, prie kurio partizanai buvo nužudyti, ir kapinių pakraštys, kur jų kūnai suversti į keturias duobes ir užkasti.
„Iki šiol rūpinamės, kad tose vietose jų atminimas išliktų. Kai atvažiuoja moksleivių grupės, visuomet perpasakoju mamos atsiminimus, kas čia įvyko prieš 81 metus“, – sako Vida.
Po žūties partizanų kūnai buvo išvežti į Jūžintų miestelio centrą. Ten jie, išrengti ir išniekinti, gulėjo dvi paras.
Anot jos, mamos pasakojimai buvo itin skaudūs. Po žūties partizanų kūnai buvo išvežti į Jūžintų miestelio centrą. Ten jie, išrengti ir išniekinti, gulėjo dvi paras. Prie jų artintis buvo pavojinga – žmones suimdavo ir kankindavo arba uždarydavo į kalėjimą.
Vida pasakoja, kad prie nužudyto brolio tuomet atėjo ir jos septyniolikmetė mama. Vienas kareivis esą jau buvo pasirengęs į ją šauti.
„Mama pasakojo, kad sugriebė jo ranką ir suleido nagus. Kareivis pradėjo verkti, o ją įmetė į NKVD daboklę“, – prisimena V.Zulonaitė.
Kraupūs radiniai liudija žiaurumą
Po daugelio metų partizanų artimieji nusprendė, kad vien paminklo vietoje, kur buvo užkasti jų šeimos nariai, nepakanka. Jie kreipėsi į Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centrą, prašydami pradėti palaikų paiešką ir juos deramai palaidoti.
Vida tikėjosi, kad procesas užtruks ne vienus metus, tačiau žinia apie kasinėjimų pradžią atėjo jau po pusmečio.
Kasinėjimai truko daugiau nei mėnesį. Vida kasdien būdavo šalia archeologų – nuo ryto iki vėlaus vakaro. Tai, ką pamatė atvėrus pirmąsias duobes, ji vadina kraupiu reginiu.
„Pirmiausia iš žemės pasirodė koja. Viena iš svarstomų versijų – kad tie palaikai galėjo priklausyti sovietų kariui iš Vidurinės Azijos, galbūt atsisakiusiam šaudyti partizanus. Vienas jo dantis buvo auksinis, o tuo metu Lietuvoje tai buvo retas atvejis tarp tokio amžiaus jaunuolių“, – pasakoja Vida.
Kai kurių vyrų kūnai į duobę buvo tiesiog sugrūsti žemyn galva, vieni ant kitų. Todėl archeologams teko dirbti itin lėtai ir atsargiai, po vieną atidengiant kaulus.
Ketvirtoje duobėje – Vidos artimieji
Ketvirtoje archeologų atkastoje duobėje gulėjo Vidos artimieji – jos dėdė Napalys Kušlys, giminaitis Albinas Kilas ir artimiausių kaimynų sūnūs Leonas ir Bronius Pajedos.
Jauniausias iš visų 15 rastų žmonių buvo Leonas. Jam tebuvo 16 metų. Archeologus nustebino ir vyrų ūgis – keli jų siekė apie 180 centimetrų. Tais laikais tai buvo neįprastai aukšti jaunuoliai.
Kasinėjimų metu Vidai kilo mintis išsaugoti ir juodą žemę, buvusią aplink palaikų kaulus.
„Juk ta žemė – tai ir suirusių mūsų artimųjų kūnų dalis. Archeologams leidus, ją supyliau į maišus ir saugojau beveik metus. O šią vasarą ji kartu su palaikais atgulė kapuose. Todėl visiems sakau: mes jų neperlaidojome – mes juos pagaliau garbingai palaidojome“, – sako Vida.
Pasak jos, po tiek metų laukimo artimiesiems buvo ypač svarbu ne tik pats palaidojimas, bet ir tai, kaip su žuvusiaisiais buvo atsisveikinta.
„Net sunku buvo patikėti, kad tokio masto laidotuvėse gali būti tiek žmogiškos šilumos ir dėmesio kiekvienai šeimai“, – sako Vida.
Valstybinės svarbos laidotuvės
Pasak laidojimo paslaugas teikusių Vilniaus laidojimo rūmų „Ritualas“ atstovų, valstybinės reikšmės laidotuvės turėjo būti suorganizuotos pagal griežtą protokolą, o daugybę valandų trukęs pasirengimas turėjo likti nepastebėtas.
„Sužinoję, kad mums patikėta organizuoti šias išskirtines laidotuves, perplanavome viso artimiausio mėnesio darbus, grafikus ir atostogas, nes reikėjo visos komandos įsitraukimo. Tai buvo ypatingos laidotuvės – tiek istorine reikšme, tiek mastu ir iškilmingumu“, – prisimena ne vieną dešimtmetį per valstybinės reikšmės laidotuves laidojimo paslaugas teikiančių Vilniaus laidojimo rūmų „Ritualas“ direktorė Jolanta Sprainaitienė.
Šios laidotuvės nuo įprastų skyrėsi ir tuo, kad ceremonija vyko ne vienoje vietoje. Dalis palaikų buvo laidojami bendrame partizanų kape, kiti – artimųjų pageidavimu, šeimų kapavietėse.
Visa laidotuvių eiga, pasak J.Sprainaitienės, buvo suplanuota minučių tikslumu. Kelias valandas trukusiai ceremonijai kruopščiai ruoštasi tris savaites, o 15-os laisvės kovotojų laidotuves organizavo daugiau nei 60 žmonių.
Valstybinės reikšmės laidotuvės užbaigė tik vieną šios istorijos dalį. Istorikų duomenimis, Jūžintų apylinkėse 1945–1949 m. žuvo 41 partizanas. Jų paieškos tęsiamos.
