Maža kaina - didelė vertė. Prenumerata vos nuo 1,00 Eur!
Išbandyti
2019 12 27

Selemonas Paltanavičius: Visi ką nors atranda

Prisitaikymas prie naujų sąlygų ir net drastiškų veiksnių yra logiška reakcija: globalius prisitaikymo atvejus išgyvename labai dažnai – taip į mūsų namus atėjo elektra su visais jos nešamais patogumais, taip blykstelėjo skaitmeninė era. Ko lauksime dabar?
Inkilą tikrina vidutinis margasis genys
Inkilą tikrina vidutinis margasis genys / S.Paltanavičiaus nuotr.

Tačiau pasirodo, kad ne mes vieni tokie išradingi ir šaunūs – gamtoje labai svarbūs atradimai yra kasdienos įvykiai. Jų daug, nes kiekviena rūšis viską daro savaip, o rūšių įvairovė labai didelė. Tiesa, daugiausia atradimų gimsta ne „laukinėje“ gamtoje, bet susidūrus su žmogumi ir jo išrastais, sukurtais dalykais.

Prisitaikymo prie žmogaus atradimų ir išradimų laikas gali būti labai ilgas. Tačiau stebint jo vyksmą tenka įsitikinti kai kuriais ne visiems mums žinomais gyvūnų elgsenos elementais – mokymusi, mėgdžiojimu ir net „nusižiūrėjimu“. Be viso to adaptacijos prie naujų sąlygų procesas būtų labai ilgas ar neįvyktų niekada.

VIDEO: Kuosa savo tikslą pasiekia išradingai

Mokymasis, mėgdžiojimas būdingi tik aukštesnės psichikos gyvūnams, mūsų supratimu – kai kurioms paukščių ir žinduolių grupėms. Tačiau prie kintančių sąlygų lengvai prisitaiko, prie jų pripranta ir daugelis vabzdžių bei kitų bestuburių. Jų prioritetas – greita kartų kaita, taigi, įprotis ar tinkama reakcija formuojasi gana sparčiai.

Šių laikų naujovė – žmogaus baimę prarandantys gyvūnai. Pas mus šis procesas įsibėgėja, daug kur pasaulyje tai jau visai įprastas reiškinys. Ką duoda tokie pokyčiai? Visų pirma, jie suteikia galimybę naudotis žmogaus kuriamais ištekliais. Jo aplinkoje daugeliui rūšių daugintis, auginti jauniklius, gyventi yra saugu. Kaip tą vertiname mes?

Gali būti, kad teigiamu pasiekimu tikrai nelaikysime vilkų baimės silpimo – vis dažnesni atvejai, kai šie žvėrys be jokių skrupulų įsiveržia į gyvulių laikymo patalpas, jau nekalbant apie paprastus, anksčiau saugiais laikytus aptvarus.

Akmeninės kiaunės savo guoliui medžiagas plėšia iš mašinų variklių apsaugų, varniniai paukščiai lizdus suka iš surinktų vieligalių. Tokie „metaliniai“ lizdai miestų pašalėje randami vis dažniau, kartais jie sveria po keletą kilogramų, o „natūralios“ medžiagos – šakų, žolių stiebų – juose būna mažuma.

S.Paltanavičiaus nuotr./Kėkštas – vienas išradingiausių paukščių
S.Paltanavičiaus nuotr./Kėkštas – vienas išradingiausių paukščių

Nemažai gyvūnų atradimų stebina, nes jie renkasi, sakytume, sau patogias žmogaus sukurtas buveines ir statinius. Dabar mažai kas prisimena, kad prieš keletą dešimtmečių mediniai telefono linijų stulpai buvo virtę genių drevių „statybvietėmis“. Tačiau dabar visai įprasta, kad krankliai savo lizdus net giliai miškuose mieliau suka aukštos įtampos stulpuose, bet ne išlakiose pušyse.

Didieji margieji geniai ne tik išmoko padidinti zylinių inkilų landas, bet ir jų šonuose iškapoja plačias landas, pro kurias patogu grobti viduje esančius zylių ar musinukių jauniklius. Dar visai nesenas šių genių „atradimas“ – drevių kapojimas namų apšiltinamosios medžiagos sluoksniuose. Tokio paukščių gebėjimo, žinoma, niekas nesveikina.

Panašiai, kaip ir sidabrinių kirų skubaus kėlimosi į miestus – jie ant namų stogų jau peri Kaune, Alytuje, Klaipėdoje, tikėtina, kad greitai to sulauksime Vilniuje ir Šiauliuose. Savo kolonijas ant plokščių namų stogų Kaune bei Alytuje buvo įkūrę ir rudagalviai kirai. Stirnos tampa įprastos kapinėse, uždarose ir gana judriose sodų bendrijose. Prie tokių sąlygų jos adaptavosi greičiau už pilkuosius kiškius.

Taigi, gyvūnai jau suprato, ko galima tikėtis iš žmogaus. Pasinaudoti tuo, ką žmogus sukuria geriausio, jiems yra labai paprasta. Ir nors žmogus bando surasti būdus apsisaugoti, tačiau tai jam sekasi prastai.

Galėtume sakyti, kad taip gyvūnai savotiškai kompensuoja jiems padarytą skriaudą, kai iš jų buvo atimta nemažai natūralių buveinių, maitinimosi vietų. Tačiau ar tik tai juos skatina ieškoti išeičių?

Šį gruodį zylėms pakabinome tinkleliuose įdėtus lesalo gumulėlius, o kad jų nenuplėštų varnos, prie šakų juos pririšome tvirta plona viela. Kai kam (ypač varnoms ir kovams) tokie skanėstai neprieinami, tačiau kuosos beregint suprato, kad lesti galima visą laiką plasnojant ir taip išlaikant pusiausvyrą. Ne mažiau išradingi pasirodė paprasti miestiniai karveliai, gebantys lesti laikydamiesi už tinklelio vienos kojos pirštais ir visą laiką plasnodami. Toks lesimo būdas gamtoje nebūdingas nė vienai šių rūšių.

Ko dar galima laukti? Štai stirnos vis dažniau ėda tujų šakeles, kaimo sodybose palikdamos tik plikus šių medelių stiebus. Bebrai, patyrę labai sausringą rudenį, persikraustė į kūdras (kai kada vos 1-2 arų ploto) prie namų ir maisto atsargas žiemai sukaupė iš sodų, „nukirsdami“ obelis ir kitus vaismedžius. Pelės ir pelėnai įvertino namų renovaciją ir kuriasi apšiltinamosios medžiagos sluoksnyje. Gali būti, kad labai greitai ši „buveinė“ joms taps pati saugiausia.

Laukime naujų gyvūnų atradimų. Ne visada jais džiaugsimės, tačiau stebėtis – privalėsime.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
Miškasodyje dalyvavę „Herbalife“ nepriklausomi partneriai pagerino savo pačių rekordą – pasodino daugiau nei 3 tūkst. medžių
Reklama
„Teleloto“ studija virs podiumu
Reklama
Šimtai vyrų kasdien susiduria su erekcijos sutrikimais ar net prostatos vėžio diagnoze – kaip to išvengti?
Reklama
Pirmą kartą per beveik penkiolika metų fiksuotas verslo ginčų augimas – ką tai reiškia verslui?
Užsisakykite 15min naujienlaiškius