Pasak etnologės Gražinos Kadžytės, šv. Velykos – tai metas, kai tam tikra prasme prisikelia ne tik Kristus, bet ir žmonės, gamta.
„Antrąją šv. Velykų dieną prasideda tikras pavasarinis judėjimas. Kaimynų, bičiulių lankymas. Savaime suprantama, neinama tuščiomis rankomis – rankoje yra gražus margutis. Kristus prisikėlė. Mes šįryt atsikėlėme. Kažkuri dalis mūsų prisikėlė, paūgėjo, atsiskleidė saulei ir gerumui. Pradėkime, kada lankysime vieni kitus, žiūrėti, kokia žolelė skleidžiasi, koks paukštis čiulba ant medžio, pro kurį praeiname, šakų, koks žmogus eina, ar jo akys šypsosi, ar jam reikia nusišypsoti“, – sako etnologė G.Kadžytė.
Teigiama, kad nuo seno lietuviai Velykas švęsdavo net 4 dienas po jų išvakarių. Praėjus pirmosioms dviem šventės dienoms, trečiąją buvo laistomasi vandeniu. Tikėta, kad laistymasis pašalina visokias blogybes, lemia gerą derlių, sveikatą ir jaunystę. Ketvirtoji Velykų diena (kai kur trečioji) anksčiau buvo vadinama Ledų diena. Buvo tikima, kad šią dieną negalima dirbti žemės, kad ledai javų vasarą neiškapotų. Anot tradicijos, negalima arti, akėti.
