Rugpjūčio pabaigoje suformuota socialdemokratų, „Nemuno aušros“ bei „valstiečių“–krikščioniškų šeimų sąjungos frakcijos koalicija iššūkių patyrė nuo pradžių: strigo „Nemuno aušros“ ministrų skyrimas, galiausiai apsikeitus ministerijomis po kultūros bendruomenės spaudimo ir keistų pareiškimų pasitraukė „aušriečių“ kultūros ministras Ignotas Adomavičius – poste jis išsilaikė tik savaitę.
Po žaidimų su „pateiktu bet nepateiktu“ kultūros ministru ir R.Žemaitaičio pareiškimų apie Arūną Gelūną, socialdemokratai atsiėmė Kultūros ministeriją į savo rankas bei laikinai perdavė ją švietimo ministrei Ramintai Popovienei, tad jaučiasi gaisrą bent laikinai suvaldę. Panašaus požiūrio laikosi ir Prezidentūra, nors G.Nausėda viešai ir kalba, jog be „aušriečių“ koalicijoje daugelis problemų išsispręstų natūraliai.
Bet R.Žemaitaitis eterį toliau drebina pareiškimais, jog reikėtų atimti antpečius iš kariuomenės vado Raimundo Vaikšnoro, esą „politikuojančio“ dėl gynybos biudžeto. Nelieka nepastebėtos ir „aušriečių“ frakcijos vardu feisbuke skelbiamos užuominos apie tai, ką veikia Ukrainos vėliava Seime.
Per šį laiką iš „Nemuno aušros“ frakcijos neapsikentęs, kaip pats teigė, „autoritarinio valdymo“, pasitraukė vienintelis Dainius Varnas, nors partijos lyderiai garsiai kritikavo ir kiti frakcijos nariai.
Atidžiai situaciją stebintys socialdemokratai ir kiti politinio lauko dalyviai įvardija, jog svyruojančiųjų dėl ateities „aušriečių“ gretose yra ir daugiau, tačiau tikram sprogimui reikėtų dar vieno rimtesnio impulso.
Svarstoma, kad jis gali atsirasti jau ir spalio pabaigoje, o konkretūs sprendimai atsisakyti „aušriečių“ paslaugų greičiausiai gimtų gruodžio antrojoje pusėje.
Bet dalis skeptikų partijoje teigia, jog tokie kolegų svarstymai – pernelyg teoriniai, nes yra ir rimtų kliūčių.
