M.Žadeikaitė Ukrainoje – dažna viešnia. Ir ne su bet kuo, o su pačiais svarbiausiais Lietuvos ir Ukrainos žmonėmis – Volodymyru Zelenskiu, Gitanu Nausėda ar Sauliumi Skverneliu.
Ji 15min atskleidė savo darbo užkulisius ir papasakojo, kaip šiuo metu jos pažįstami ukrainiečiai ir Ukrainoje gyvenantys giminaičiai vertina vykstančias taikos derybas.
Pasak jaunos moters, ukrainiečiai turi labai aiškią sąlygą taikai.
Pateikiame visą pokalbį su M.Žadeikaite.
***
– Esate dirbusi Ukrainoje, kokią Ukrainą matėte savo akimis?
– Ukrainoje tenka dirbti pakankamai dažnai. Važiuojam su skirtingomis institucijomis maždaug kas porą mėnesių. Ukrainoje tekdavo būti ir prieš karą, pakankamai ilgus laiko tarpus, po kelis mėnesius, tai labiausiai kas krito į akis, kadangi dažniausiai lankomės Kijeve, tai labai pasikeitęs miestas. Žinoma, po plataus masto invazijos buvo labai ištuštėjęs, po to žmonės susirinko atgal, tai tikrai jaučiasi gyvybingumas, kuris buvo anksčiau, bet vizualiai vis tiek yra labai daug pokyčių.
Pavyzdžiui, keliuose pristatyta mobilumą varžančių priemonių, visokių ežių, barikadų, tai vien jau tas primena, kad vyksta karas. Žinoma, labai dažnai būna oro pavojaus sirenos, tada reikia nutraukti visus darbinius susitikimus, bėgti į požeminius parkingus, į priedangas, slėptis, laukti, kol praeis.
Tai būna dar dažniau vykdoma, kai rusai žino, kad atvyksta delegacijos iš užsienio, kad pagąsdintų. Tai tikrai būna, kad labai gadina visą darbotvarkę šitai, bet, nepaisant to, žmonės labiausiai susivieniję, kokius aš esu juos jautusi Ukrainoje. Tikrai jaučiasi labai, labai daug motyvacijos ir stiprybės, ir lietuvius tikrai daug labiau gąsdina tos sirenos negu ukrainiečius.
– Ar turėjote laiko pabendrauti su vietiniais?
– Taip, taip, žinoma. Daug bendraujam tarp komandų, kai ten važiuojam ir sakau, atrodo, kad jie abejoja daug mažiau negu mes. Jie tiesiog žino, kad tai yra vienintelis egzistencinis pasirinkimas, kurį jie turi. Jie tikrai yra labai drąsūs ir motyvuoti ir dažniausiai nekyla visiškai jokių klausimų dėl bendradarbiavimo sklandumo. Labai malonu su jais dirbti, labai užsidegę, sakyčiau, ir tikrai jaučiasi labai aukštas lygmuo. Kartais būna, kad žiniasklaidoje girdim visokių dalykų apie korupciją, apie menką efektyvumą, tai aš to savo akimis nė karto nemačiau, tik geriausi atsiliepimai.
– O kada jūs apskritai pradėjote vertėjauti?
– Pradėjau pirmą dieną po plataus masto invazijos. Anksčiau teko šiek tiek dirbti su vertimais raštu, kadangi mama dirbo ambasadoje ukrainiečių. Kadangi mano mama iš Ukrainos, o tėtis iš Lietuvos, tai namie visada bendraudavom abiem kalbom po lygiai, ir mama šiek tiek dalindavosi savo vertimų užsakymais, aš jai padėdavau su tuo.
Tada, kai išaušo, vasario 24-oji, gavau pasiūlymą iš TV3, jie turėjo tokį projektą, kur gyvai transliuodavo ukrainiečių žinias į tiesioginį eterį ir darydavo transliaciją Youtube, tai pradėjau dirbti ten, pakankamai intensyviai, po kokias 6 valandas per dieną. Vis daugiau imdavau valandų, tas man leido daug pasipraktikuoti. Ten pradirbau apie 200 valandų, tai tas leido tikrai pakankamai gerai išvystyti savo sinchroninio vertimo gebėjimus, ir ten pirmą kartą pradėjau ir vadovauti vertėjų komandai.
Tai pasibaigus projektui tiesiog išėjau ir toliau dirbti laisvai samdoma vertėja, o dabar esu atsidariusi savo agentūrą, ir dirbu Seime puse etato, Seimo kanceliarijoje.
– O kai gavot pasiūlymą, nebuvo baisu pirmą kartą eiti iš karto vertėjauti?
– Baisu buvo labiausiai dėl to, kas vyksta aplinkui. Dėl nežinomybės. Tai dėl to ta galimybė, kaip nors įgalinti tą savo nerimo energiją, kurios buvo labai daug, kaip tik labai padėjo susitvarkyti su tuo. Žinojau, kad, visų pirma, darau kažką naudingo, nes tikrai nedaug žmonių moka abi kalbas – ir ukrainiečių, ir lietuvių – tai žinojau, kad jeigu ne aš ten atsidursiu, tai nežinia, kas tą darys, ir, visų antra, dėl to, kad tai reiškia tiesioginę prieigą prie informacijos.
Tas, aišku, turėjo ir minusų, dėl to, kad žiūrėti į vaizdus, kurių tikrai nefiltruodavo invazijos pradžioje, būdavo emociškai sunku. Matyti daug degančių pastatų, žuvusių žmonių, girdėti tą visą statistiką ir realiuoju laiku matyti tuos geografinius pasikeitimus tikrai buvo sudėtinga.
Dėl pačio vertimo, aš sakyčiau, kad per pirmą savaitę gan gerai įsivažiavau, ir tada man pasiūlė versti ne tik į transliaciją, o tiesioginio eterio metu. Tai irgi vertė pasitempti ir įsitikinti, kad kalba būtų tikrai švari ir sklandi, ir kad man po to nebūtų gėda klausytis savęs per televizorių.
– O kaip jums pavyksta išvengti klaidų verčiant tiesiogiai?
– Viskas prasideda nuo pasiruošimo proceso, kadangi užsakymai būna iš įvairiausių sričių, daugiausiai dirbu su politine ir karine tematika, bet kadangi mūsų, ukrainiečių kalbos vertėjų, yra labai mažai, tai tenka dirbti ir su teisiniais, ir su pramoniniais, ir su žmogaus teisių užsakymais, kažkada net per vestuves dirbau. Pasiruošimas yra pagrindinis dalykas. Tai – žinoti, kas vyksta toje sferoje, kokie yra pagrindiniai terminai, apie ką kalbės būtent tame susitikime. Sakyčiau, tas darbas priverčia visuomet domėtis, skaityti žinias, analizes ir žinoti, kas vyksta visose sferose, daugiausiai man, žinoma, geopolitikos ir saugumo, karybos, teisės aktų.
Sakyčiau, pasiruošimas tikrai yra svarbiausia dalis, bet, žinoma, neišvengsi jokių netikėtumų. Jeigu susiduriu su terminu, kurį pirmą kartą girdžiu, kažkoks labai specifinis, sakykim, teisinis žargonas, tai visada yra galimybė pasiklausti kalbančiojo žmogaus ir pasitikslinti, kas buvo turima galvoje. Yra dar kitas variantas vertėjų pasaulyje, tai descriptive (apibūdinantis – red.past.) vertimas, kai tu pasakai žodžio apibrėžimą, vietoj tikslaus žodžio. Kartais net ir nebūna tiesioginio vertimo į lietuvių kalbą, tikrai ne visose srityse yra žodynas pakankamas, tai, sakyčiau, pasiruošimas, komunikacija ir gebėjimas greitai prisitaikyti prie situacijos.
– Galbūt galėtumėte įvardyti politikus, kurių kalbą buvo išversti sudėtingiausia?
– Dažniausiai šitas pasitaiko verčiant iš anglų kalbos, kadangi tarptautinėse konferencijose atvyksta žmonių iš labai daug įvairių šalių, tai persijungus nuo, pavyzdžiui, skandinavo prie politiko iš Izraelio gali būti sudėtinga suprasti tarimą, kadangi visi iš skirtingų vietų mokėsi anglų kalbos. Bet po kelių sakinių, po, sakyčiau, pirmos pusės minutės dažniausiai supranti ir geriau pažįsti tą žmogų. Tada jau lengviau įsivažiuoti. Sakyčiau, tai yra žmonės iš skirtingų šalių, bet tai irgi ne barjeras, nes tiesiog su laiku ausis pripranta ir darosi vis lengviau.
– Kada jūs sulaukėte pirmo kvietimo kaip vertėja vykti į Ukrainą ir kas jus pakvietė?
– Čia buvo su prezidentūra. Tai buvo vienas iš įdomiausių vizitų į Ukrainą dėl to, kad turėjom parengti kalbą ukrainietiškai. Prezidentas norėjo kalbėti ukrainietiškai renginyje. Buvo labai įdomus procesas, kadangi turėjome ir pasirašyti, ir pasiredaguoti tą kalbą daug kartų, parašyti lietuviškais rašmenimis, kai kur net vokiškas raides naudojau, kad būtų lengviau suprasti tarimą, ir repetavomės daug kartų. Rezultate pavyko tikrai puikiai – ir iš daugelio ukrainiečių girdėjau, ir skaičiau pagyrimus, kad tikrai nesigirdi akcento ir labai gražiai ištaria net sunkiausius žodžius.
– Ar buvo baisu pirmą kartą keliauti į karo nualintą Ukrainą?
– Ne, kadangi pirmą kartą aš vykau ne su darbu, o pati, kadangi pusė mano šeimos ten gyvena. Kartais tiesiog savo noru nuvažiuoju jų aplankyti, paremti ekonomiką – apsipirkti. Sakyčiau, buvo šokas matant, kiek yra daug karinės technikos ir karių gatvėse, ir pirmą kartą išgirdus sirenas, bet kas baisiausia, ir galbūt gal ir visai gerai, kad organizmas labai greitai prie to pripranta. Po pirmos sirenos, po pirmo sprogimo, antras jau nebebaisus.
– Nėra taip, kad būnant Lietuvoj, visą laiką jaudinatės dėl giminaičių Ukrainoje?
– Taip, žinoma, šitas su laiku nepraeina, bet nusiraminimui turiu tokį būdą, kad kartu su jais seku kur kokie oro pavojai, kur kokios naujienos. Visą laiką lygiagrečiai skaitau ir Lietuvos, ir Ukrainos naujienas – šitas šiek tiek padeda. Ir šiaip daug bendraujame, tai, matyt, ir tas kažkiek leidžia nusiraminti, bet vis tiek, svarbiausia yra tai, kad man bemaž dvigubai baisiau nei jiems. Visada taip atrodo, nes jie yra įpratę. Būnant Ukrainoje, iš tiesų, yra ramiau, nes tu žinai, kas vyksta, tu žinai, ką tu turi daryti pavojaus atveju, tai, sakyčiau, kad iš šono stebėti yra baisiau.
– Kaip giminaičiai ir kiti ukrainiečiai, su kuriais bendraujate, reaguoja į dabartinius taikos derybų procesus?
– Per stipriai nereaguoja, nes yra jau buvę per šį visą periodą pasakyta labai daug skambių frazių iš įvairių veikėjų, tai tikriausiai laukia, kada bus veiksmai, ir tada bus galima vertinti. Manau, galima labai stipriai pavargti, jeigu leisim, kad kiekvienas mažas pasisakymas kažkokią reakciją išgautų.
– Kaip taiką įsivaizduoja patys ukrainiečiai?
– Teritorijų sugrąžinimą į 1991 metų ribas.
– Kaip jums sekasi pakelti visą karo žiaurumų krūvį emociškai?
– Tikrai teko labai daug dirbti su emociškai sunkiais vertimais, kadangi teko ir transkribuoti interviu su karo paveiktose zonose gyvenančiais žmonėmis. Kartais būna pokalbiai su kariais, kurie ką tik grįžę iš nelaisvės, būna žmonės, kurie ką tik praradę artimuosius ir labai detaliai pasakoja, kaip tai įvyko.
Tikrai daug iššūkių, pavyzdžiui, netgi filmas Mariupolis buvo labai sudėtingas emociškai. Labai padeda turėti kolegą, kuriam gali perduoti estafetę, jeigu jau matai, kad sunkiai sekasi ir žodžiai nebeišeina. Bet dažniausiai tuo momentu susikoncentruoji į darbą, o emocijos ateina vėliau, tai vis dar ieškau veiksmingo būdo su tuo susitvarkyti, bet šiaip rūpinimasis savo psichologine sveikata, terapija, sportas, bendravimas su artimaisiais. Sakyčiau, kad svarbiausia emocijų nelaikyti savyje, o išleisti kažkuriuo metu, nes kai jų prisikaupia, tada yra blogai. Suprantu, kad neišeis to pilnai išvengti ir aš to nesistengiu daryti. Sakyčiau, tai gal netgi leidžia pasijusti šiek tiek ramiau, kad nesu fiziškai Ukrainoje, o kažką galiu daryti jos labui Lietuvoje.
– Ačiū už pokalbį.
