Sekite 15min Google
– Kokios yra pagrindinės pamokos, kurias žurnalistai išmoko per darbą karo sąlygomis Ukrainoje?
– Pagrindinis patarimas mūsų kolegoms Lietuvoje ir Europoje – jūs turite ruoštis dienai X, dienai, kai prasidės ekstremali situacija. Gaila, mes, kaip Ukrainos žurnalistai, nebuvome pasiruošę invazijai ir karui – pirmąją dieną turėjome tik 4 neperšaunamas liemenes, trys iš jų buvo Mariupolyje ir viena Kijeve.
Mes neturėjome pakankamai įrangos ir nebuvome apmokyti. Tad pagrindinis patarimas, jei turite laiko – ruoškitės, kurkite planus ekstremalioms situacijoms, renkite pirmosios pagalbos ir kitus mokymus žurnalistams.
Kiekviena redakcija turėtų sukurti atskirus saugumo, reagavimo planus atvejams, kai dings elektra ir mobilusis ryšys. Tada planus testuokite, nepalikite jų vien dokumentuose, kad būtumėte pasiruošę ne tik teoriškai, bet ir praktiškai.
Dar vienas dalykas, kurį pastebėjome Ukrainoje – regioninės ir vietinės žiniasklaidos svarba. Nacionalinė žiniasklaida yra labai svarbi skleidžiant informaciją apie visą šalį, saugumą, karo eigą. Bet regioninė ir vietinė spauda yra labai arti žmonių, tokia žiniasklaida pateikia labai svarbią informaciją apie vietinius evakuacijos kelius, humanitarinę paramą.
Mes pamatėme, kad žmonės nori gauti patikrintą informaciją apie saugumą regioniniu ir vietiniu lygmeniu. Mūsų drąsūs žurnalistai ir leidėjai suteikia šią informaciją, bet jie tai daro susidurdami su itin aukšto lygio rizika.
– Kalbate apie regioninę ir vietinę žiniasklaidą, tad ar fizinė spauda vėl įgavo didesnę svarbą Ukrainoje?
– Taip, pamatėme fizinės spaudos fenomeną fronto linijos ir raudonosios zonos (per 30 kilometrų nuo rusų pozicijų esančios teritorijos) regionuose. Rusija nuolat bando sunaikinti modernią infrastruktūrą – interneto ryšį, elektros tiekimą. Tūkstančiai ukrainiečių gyvena rūsiuose be elektros, tad atspausdintas laikraštis yra vienintelė žiniasklaidos forma, kurią jie gali vartoti.
Spauda nėra tokia svarbi Kyjive ir vakarų Ukrainoje, nes jei turi interneto ryšį, žinoma, kad teiki pirmenybę internetinei žiniasklaidai, kuri yra greitesnė. Bet dėl šio spaudos fenomeno patariame – remkite regioninę fizinę spaudą kaip kritiškai svarbią informacinę infrastruktūrą. Tai nėra svarbiausia žiniasklaidos forma, bet ji tampa itin svarbi krizės metu.
Tačiau su laikraščiais iškyla kita problema – platinimo. Kadangi laikraščiai dalinami atviroje fronto linijoje, nacionalinis Ukrainos paštas atsisako juos pristatyti. Žinoma, tai suprantama, nes jokia valstybinė institucija neturėtų teikti savo paslaugų atvirame fronte.
Dėl to mūsų kolegos redakcijose patys kuria savo platinimo sistemas – vieni žurnalistai pasinaudoja savanorių pagalba, o kiti platinimu užsiima patys savo automobiliais.
Pavyzdžiui, laikraščio Vorskla redaktorius Oleksijus Pasiuhas ir jo žmona Natalija kiekvieną savaitę išvežioja naujus leidinio numerius iš Ochtyrkos miesto, kuris yra apie 60 kilometrų nuo Rusijos sienos, po visus netoli fronto esančius kaimelius Sumų regione.
Apie juos mes sukūrėme filmą Jie laukia, todėl mes tęsiame. Dokumentikoje užfiksavome leidinio svarbą vietiniams žmonėms. Toks senamadiškas laikraštis jiems yra svarbus ne tik dėl gaunamos informacijos, bet tai yra ir vilties šaltinis, jog jie nėra pamiršti ir vieni. Bet tik dėl didelės žurnalistų drąsos tie žmonės ir gauna tokius laikraščius.
– Kiek žurnalistų aukų patyrėte per visą karo Ukrainoje laiką?
– Nuo plataus masto invazijos pradžios žuvo daugiau nei 150 žurnalistų, 21 iš jų žuvo darbo metu, o daugelis – kaip Ukrainos kariuomenės kariai. Daug redakcijų yra sunaikinta, daug žurnalistų yra sužeisti, šiuo metu bent 28 ukrainiečių žurnalistai yra sulaikyti Rusijos – visi jie neteisingai kaltinami terorizmu.
Dar prieš dvi savaites Ukrainos žurnalistų sąjungos narė Iryna Levčenko iš Melitopolio buvo nuteista penkiolikai metų kalėjimo už tai, kad ji „buvo“ Ukrainos kariuomenės agentė.
Matote, Rusijai ir Putinui propaganda yra invazijos ir šio karo dalis. Rusai dėl to persekioja ir žudo žurnalistus okupuotuose regionuose – kiekvienas nepriklausomas žurnalistas ir informacijos šaltinis yra grėsmė Rusijos propagandos mašinai ir visai invazijai.
Dabar jie bando kurti naujus propagandos tinklus okupuotose teritorijose. Pavyzdžiui, netoli Zaporižios, užimtoje atominėje elektrinėje Rusija įkūrė tris naujus FM bangų kanalus, kuriais transliuojama propaganda.
– Jūsų žurnalistų sąjunga yra atidariusi kelis žurnalistų solidarumo centrus. Kokia veikla jie užsiima?
– Šiuo metu mūsų centrų tinklą sudaro šeši filialai, bet darbuotojai dirba septyniose skirtingose vietose. Pagrindiniai centrai yra netoli fronto – Charkivo, Zaporižios, Dnipro ir Sumų regionuose.
Kai sukūrėme šią infrastruktūrą 2022–ųjų metų balandį, norėjome, kad tai būtų karštoji linija žurnalistams karo metu, per kurią būtų galima dalintis ribota įranga (šalmais, neperšaunamomis liemenėmis), bendradarbiauti, rengti saugumo mokymus.
Į centrus kreiptis gali visi Ukrainos ir užsienio žurnalistai, mes stengiamės patarti, bandome suteikti skubią paramą. Ši sistema yra labai efektyvi – mūsų pagrindinis partneris UNESCO rekomendavo mūsų tvarką Palestinos žurnalistų sindikatui. Tad Gazoje šiuo metu yra atidaryti trys žurnalistų solidarumo centrai, kurie buvo sukurti pagal mūsų patirtį ir protokolus.
Bet nepaisant mūsų pastangų, situacija vis tiek yra labai sudėtinga. Kelios dienos prieš man atvykstant į Vilnių, Slovjansko regione rusų dronai susprogdino dviejų užsienio žurnalistų automobilį ir visa įranga, kurią išnuomojome švedų žurnalistui, buvo sunaikinta.
Dėl tokių iššūkių mūsų sistema turi nuolat prisitaikyti, nėra kažkokio sąrašo, ant kurio sudėję visas varneles galime sakyti, kad sistema galutinai sukurta.
Pavyzdžiui, tik prieš metus atsirado rimta dronų grėsmė ir metų pabaigoje mes gavome pirmuosius dronų detektorius, kuriuos suteikėme žurnalistams kaip saugumo didinimo įrankius. Tačiau tokie įrenginiai veikia tik kaip pasyvi apsauga – tai nėra ginklas.
Tokie detektoriai netrukdo rusiškiems dronams, bet padeda žurnalistams sužinoti, ar į juos taikosi drono operatorius. Jie suteikia žurnalistui papildomas 6 minutes, to užtenka išgyvenimui.
– Tad ar dronai dabar yra didžiausias iššūkis žurnalistams Ukrainoje?
– Taip. Nuo šių metų pradžios mes užfiksavome 28 atvejus, kai žurnalistai susidūrė su Rusijos dronais. Nežinome, ar rusiški dronai taikosi būtent į žiniasklaidą, bet matome, kad kai kurios redakcijos yra sunaikinamos, pavyzdžiui, šią vasarą buvo susprogdinta Ukrainos nacionalinės televizijos redakcija.
- Aprašomi dažniausiai Rusijos naudojami dronų tipai.Lankstinukas apie dronų pavojų
- Pristatomi pagrindiniai apsisaugojimo principai (detektorių naudojimas, darbas mažose komandose, žiniasklaidos ženklų nenaudojimas).
- Mokoma, kaip elgtis bėgant nuo drono – slėptis, bėgti zigzagu, iškart palikti automobilį.
– Šiek tiek kitoks klausimas – ar esate patenkinti užsienio žurnalistų įsitraukimu Ukrainoje?
– Aš noriu padėkoti kiekvienai užsienio žiniasklaidos priemonei ir žurnalistui, kurie nušviečia situaciją Ukrainoje, kurie į ją keliauja. Bet, kadangi karas vyksta penktus metus, mes matome, kad užsienio redakcijos jau „pavargo“ nuo tokių naujienų. Naujienos apie Ukrainą nebėra naujienomis.
Ir mes, Ukrainos žurnalistai, esame pavargę nuo šio karo, bet Putinas nėra pavargęs, jis laukia, griauna demokratines visuomenes kitose šalyse. Tad, nors tai nelengva, bet itin svarbu, kad nepriklausoma pasaulio žiniasklaida rastų skirtingų kampų, naujų istorijų ir toliau pranešinėtų apie karą Ukrainoje ir šią agresiją.
Šis karas yra neteisingas ir jei pasaulis užmirš, ignoruos naujienas apie jį – pasaulis pritars šiam neteisingumui. Jei taip atsitiks, kitos laisvos šalys taps naujomis Putino aukomis.
Tačiau tikrai yra užsienio žurnalistų, kurie stengiasi nuolat būt Kyjive, kurie nusprendė, kad jų misija yra pranešti apie tai, kas vyksta Ukrainoje, ir remti ukrainiečius. Pavyzdžiui, amerikiečių žurnalistė Zarina Zabrisky gyvena Chersone, tai yra labai pavojingas miestas netoli fronto. Kai kalbėjau su ja, ji man pasakė, kad suprato, jog jos misija yra pranešti apie karą būtent iš Chersono.
– Taip pat norėčiau paklausti, kaip išlaikote balansą tarp kokybiškos žurnalistikos ir vyriausybės nurodymų?
– Ukrainoje yra tam tikrų ribojimų, bet šiuo metu nėra atviros politinės cenzūros. Galbūt kai kurie pareigūnai ar Zelenskis (Ukrainos prezidentas Volodymyras Zelenskis, – red. past.) norėtų turėti labiau ištikimą žiniasklaidą, bet cenzūros nėra. O dėl kariuomenės apribojimų viskas yra suprantama tiek mums, tiek užsienio žurnalistams.
Taip, Ukrainoje yra žiniasklaidos, kuri yra per daug ištikima valdžiai ir ne visas naujienas pristato subalansuotai, bet yra daug nepriklausomos žiniasklaidos, aukštos kokybės žurnalistikos, tyrimų, istorijų apie žmones.
Pavyzdžiui, vienas iš mūsų, kaip žurnalistų sąjungos, prioritetų yra remti laikraščius, leidžiamus prie fronto linijos, tad dabar gavome finansavimo iš Švedijos verslo asociacijos ir ją išdalinome 25 skirtingoms laikraščių redakcijoms.
Tačiau mes šio finansavimo nelaikome humanitarine pagalba, veikiau būdu transformuoti šią žiniasklaidos sritį. Dėl to organizuojame mentorystės programas, per kurias patyrę žurnalistai iš Kyjivo moko netoli fronto esančių redakcijų darbuotojus.
Mes bandome gerinti žurnalistikos kokybę, bet tai nėra lengva dėl resursų, finansavimo ir reklamos trūkumo. Nekontroliuojami Telegram ir kitų socialinių tinklų kanalai taip pat kelia iššūkių, bet matome, kad profesionali žiniasklaida vis dar turi daug žmonių pasitikėjimo ir išlieka svarbiu patikrintos informacijos šaltiniu, ypač karo metu.
