Sekite 15min Google
15min tinklalaidėje urbanistas, PUPA vadovas Tadas Jonauskis ir KRS generalinis direktorius Paulius Grigas diskutuoja, ar dalyje sostinės teritorijų reikėtų stabdyti naujas statybas, kol nėra aiškaus infrastruktūros plano, taip pat klausia, kas turėtų finansuoti miesto plėtrą ir ar toks modelis nepabrangintų būsto bei nepaskatintų dar didesnės suburbanizacijos.
Laidos dalyviai ieško atsakymo, kur iš tiesų slypi problema – statybų leidimų sistemoje ar miesto gebėjime laiku planuoti, finansuoti ir įgyvendinti infrastruktūros projektus – ir kokias Vilniaus plėtros taisykles reikėtų keisti, kad miestas augtų ne tik greitai, bet ir kokybiškai.
Ko nori gyventojai?
Pasak KRS generalinio direktoriaus Pauliaus Grigo, vienas iš esminių klausimų, kalbant apie miesto infrastruktūrą, visada turėtų būti – ko nori gyventojai?
„Vienas iš žinomiausių kriterijų – 15 minučių miestas. Tai reiškia, kad bet kurioje miesto dalyje gyvenantis žmogus pėsčiomis per 15 minučių turėtų pasiekti visus jam reikalingus pagrindinius taškus: darželį, mokyklą, parduotuvę, polikliniką, sporto klubą, visuomeninės paskirties objektus. Apie darbą čia nekalbu – jis gali būti ir kitame mieste“, – kalbėjo P.Grigas.
Pasak jo, analizuojant Vilnių pagal šį kriterijų, iškart matyti daug problemų. Kaip pavyzdį jis pateikė vadinamąjį „banginį“, t.y. Šiaurės miestelio teritoriją. Vietos gyventojams žinomą pavadinimą gyvenamasis rajonas gavo pagal čia veikusį prekybos centrą „Banginis“. Vietoje jo planuojami nauji daugiabučiai.
„Mano nuomone, prieš vystant ne tik šią, bet ir bet kokią naują teritoriją, turėtų būti galvojama konceptualiai. Ar po papildomo gyvenamojo ploto pastatymo gyventojai turės prieinamumą prie darželių, mokyklų, poliklinikų ir visų kitų objektų, kurių jiems reikia. Kai mes pažvelgiame dar plačiau, matome didžiulę kelių, susisiekimo, viešojo transporto problematiką. Nes, pvz., jei Šiaurės miestelyje atsiras mokykla, viena problema bus išspręsta. Bet gyventojams reikės judėti. Klausimas, ar tos gatvės yra pakankamos, kad jie tai galėtų daryti tiek savu transportu, tiek viešuoju transportu“, – sako laidos dalyvis.
Didžiulė problema, kad miestas nevaldo žemės
Urbanistas, PUPA vadovas Tadas Jonauskis sutinka, kad idealiu atveju socialinė inžinerinė infrastruktūra mieste išvystoma pirmiau nei atsiranda nauji gyvenamieji objektai. Tokiu principu vystomi miestai Skandinavijos valstybėse, Nyderlanduose, Belgijoje, Vokietijoje. Pirmiausia atsiranda keliai, viešojo susisiekimo linijos, parkai, tik tuomet ateina konkrečių objektų (administracinės ir gyvenamosios paskirties) vystytojai ir statytojai.
„Vienintelis skirtumas, kodėl to nėra Lietuvoje, – miestas nevaldo žemės, neturi pakankamai įrankių tai daryti sistemingai. Tuo metu, tarkime, Nyderlanduose miestai valdo 40 proc. žemės. Todėl miestų valdžia gali nuspręsti, kur artimiausią dešimtmetį plėsis. Be to, gali atsirinkti konkrečius vystytojų projektus“, – kalbėjo T.Jonauskis.
Jo teigimu, Lietuvoje to nėra, be to, kalbant apie Vilnių, svarbi ir jo didžiulė teritorija. „Visur, kiekviename gale kažko reikia. Kai įvertini, kiek ir kur kažko reikia padaryti – nutiesti gatvę ir panašiai, tai tampa tikrai didele ir brangia infrastruktūra“, – sakė laidos svečias.
Jis atkreipė dėmesį, kad dėl to logiškas sprendimas yra vadinamieji „15 minučių miestai“, kurių idėja gimė Prancūzijoje. Be jau minėtų dalykų – patogaus pasiekiamumo svarbiausių gyventojams taškų, pašnekovas paminėjo ir kitą šios idėjos elementą.
„Svarbios ir sąlygos kurtis vietos bendruomenėms, pvz., pagal gyventojų pomėgius: bėgimo, mezgimo ir pan. Tam irgi reikalinga infrastruktūra, kurioje gyventojai galėtų burti į bendruomenę“, – sakė T.Jonauskis.
Tai – policentrinis miesto vystymas, kas reiškia, jog gyvenamojoje vietovėje gyventojas randa viską, ko jam reikia.
„Iš mūsų galvų turėtų dingti ta mintis „važiuoju į miestą“. Pvz., iš Antakalnio – į miestą. Kodėl Antakalnyje tu esi ne mieste?“ – atkreipė dėmesį urbanistas.
Poreikius pirmiausia diktuoja konkrečios vietos gyventojai
Pasak jo, visame pasaulyje, taip pat ir Lietuvoje, vyrauja panaši tendencija – miesto plėtra vyksta dėl jaunų šeimų. Aktualiausia jiems darželis, mokykla, viešasis transportas – kai vaikai paauga vaikai ir gali savarankiškai keliauti į mokyklą ir iš jos į užklasinės veiklos vietas ar namus. Tokiems gyventojams, pasak urbanisto, reikia ir gerų pėsčiųjų bei dviračių takų.
Senesniuose gyvenamuosiuose rajonuose, pavyzdžiui, Lazdynuose, kur vidutinis gyventojų amžius yra maždaug 50 metų, infrastruktūros poreikia kitokie.
„Ten esančios mokyklos, darželiai ir visa kita socialinė infrastruktūra yra kur kas mažiau apkrauta nei, tarkime, Pašilaičiuose ar Perkūnkiemyje, kurie yra naujausi mūsų rajonai. Tuomet reikėtų žiūrėti, galbūt plėtrą reikėtų numatyti aplink tuos mikrorajonus, kur infrastruktūra jau yra (parkai, gatvės ir t.t.). <...>“ – pastebėjo urbanistas.
Trys taisyklės naujoms statyboms
Tuo metu P.Grigas siūlo gana aiškią sistemą, pagal kurią galėtų būti vertinama nauja gyvenamoji plėtra. Ją galima sutraukti į tris punktus: jeigu infrastruktūros pakanka – statome; jeigu jos trūksta – būstas statomas kartu su trūkstama infrastruktūra; jeigu nėra nei infrastruktūros, nei konkrečių planų ją sukurti – nestatome.
Tam pritaria ir T.Jonauskis, kurio nuomone, pats principas nėra sunkiai įgyvendinamas, tačiau svarbi infrastruktūros sukūrimo seka. Pavyzdžiui, naujame rajone pirmiausia nebūtinai reikėtų tiesti platesnes gatves.
„Turbūt pirmiausia turėtų viešasis transportas ateiti. Nes ką sunkiausia mums pakeisti – tai įprotį“, – sakė urbanistas.
Jeigu žmonės į naują rajoną atsikrausto tuo metu, kai vienintelis patogus būdas judėti yra automobilis, jie pripranta prie tokio gyvenimo modelio. Viešajam transportui atsiradus po kelerių metų, persėsti į autobusą gali būti gerokai sunkiau.
Kas už viską sumokės?
Laidos dalyviai sutiko, kad infrastruktūros klausimas neišvengiamai veda prie pinigų ir diskusijų, kas turi mokėti už naujas mokyklas, gatves, parkus ir viešąjį transportą – savivaldybė, valstybė, nekilnojamojo turto vystytojai ar patys būsto pirkėjai?
„Dabar, deja, kad ir kaip žiūrėtum, galų gale gyventojai susimoka“, – pastebi T.Jonauskis.
Anot jo, žmogus gali mokėti daugiau už būstą centrinėje miesto dalyje, tačiau nusipirkęs pigesnį būstą toliau nuo centro vėliau susimoka papildomai, nes patiria papildomas automobilio, degalų ir laiko sąnaudas. Todėl mažesnė būsto kaina nebūtinai reiškia mažesnes bendras gyvenimo išlaidas.
Urbanistas kritiškai vertino ir dabartinį infrastruktūros mokestį. Jo teigimu, surenkamos sumos yra per mažos dideliems infrastruktūros projektams finansuoti.
„Jis nieko nekeičia, nieko nedaro“, – apie dabartinį mokestį sakė T.Jonauskis. Pasak jo, kalbant apie ilgalaikius sprendimus – bėginį transportą, tramvajų ar kitą didelę infrastruktūrą – reikalingos visai kito masto investicijos.
„Be didesnių investicijų mes tikrai toliau vargsime“, – teigė urbanistas, kaip reikalingas kryptis įvardydamas viešąjį transportą, parkus, aikštes, mokyklas ir poliklinikas.
Vilnius jau nebeatlaiko tokio augimo
P.Grigo pozicija dar griežtesnė. Jo vertinimu, problema jau peržengė atskirų gyvenamųjų rajonų ribas. „Kalbant apie visą Vilniaus miestą, aš pasakyčiau, kad viso Vilniaus miesto infrastruktūra nebeatlaiko“, – teigė jis.
Anot P.Grigo, net ir sutvarkius kelis naujus rajonus pagal 15 minučių miesto principą, liktų viso miesto masto problema. Jis kelia klausimą ir dėl Lietuvos regioninės politikos: nuolatinė gyventojų koncentracija sostinėje, jo nuomone, kartu silpnina regionus ir didina spaudimą Vilniui.
„Miestas nebepajėgus toliau augti taip, kaip yra dabar“, – sakė P.Grigas.
T.Jonauskis šiuo klausimu siūlo žvelgti plačiau – ne tik į administracines Vilniaus ribas. Geresnės geležinkelių ir viešojo transporto jungtys leistų daliai žmonių gyventi Lentvaryje, Vievyje, Naujojoje Vilnioje ar kituose aplinkiniuose miestuose ir miesteliuose, bet patogiai pasiekti sostinę.
„Negalime ignoruoti, kad Vilnius bus ta vieta, kuri trauks talentus, trauks žmones, trauks verslus“, – sakė urbanistas. Tačiau, jo nuomone, tai neturi reikšti, kad visi šie žmonės privalo apsigyventi pačiame Vilniuje – svarbu suteikti galimybę patogiai pasiekti miestą.
Moratoriumas gali turėti ir priešingą efektą
Vis dėlto statybų stabdymas turi rizikų. Laidoje atkreiptas dėmesys, kad sumažėjus naujų būstų pasiūlai Vilniuje gali dar labiau sustiprėti suburbanizacija – žmonės keltųsi už miesto ribų, tačiau ir toliau kasdien važiuotų dirbti į sostinę.
Tokiu atveju automobilių srautai pagrindinėse miesto arterijose galėtų dar išaugti. T.Jonauskis pripažino, kad, esant dabartinei Vilniaus miesto ir rajono savivaldybių sistemai, toks scenarijus yra reali problema.
Todėl diskusija galiausiai grįžta ne prie klausimo, ar Vilniuje reikia statyti daugiau ar mažiau, bet prie to, kaip ir kur statyti.
Visą laidos įrašą galite peržiūrėti čia:
