Kultūros ministerija tapo derybų prizu, kuriuo galima atsiskaityti už koalicinius susitarimus. Dėl dabartinės koalicijos dėlionės su „Nemuno aušros“ dariniu ji tapo ne tik nekompetencijos simboliu, bet ir labai ryškiu taikiniu nacionalinio saugumo kontekste.
Naujausia informacija, paviešinta Andriaus Tapino, kad iš Kultūros ministerijos kompiuterių, ministru dar esant Ignotui Adomavičiui, galėjo būti neteisėtai kopijuojami jautrūs duomenys, keičia klausimo mastą. Kai viešojoje erdvėje pasirodo liudijimai, kad nežinomi asmenys, lydimi ministro, rinko duomenis, susijusius su ministerijos bei kultūros finansavimu, reikalavo duomenų bazių ir kitų kontaktų, turime kalbėti jau ne tik apie etiką ar nekompetenciją, bet ir apie valstybės saugumą. Šią situaciją būtina nedelsiant tirti teisėsaugai.
Pastarosiomis savaitėmis apie kultūrą kalbame nuo ryto iki vakaro. Visgi šalia jos kalbame ir apie su vertybėmis prasilenkiantį politinį konstruktą NA. Tokių konstruktų savo politinėje istorijoje mes jau matėme. Turėdami nedraugiškus kaimynus, tikėtina, matysime ir vėliau – tik kitomis formomis ar pavadinimais. Bet esmė sukasi apie tą patį – destabilizuoti valstybę iš vidaus.
Blogiau yra tai, kad kai kurios senosios partijos, kaip socialdemokratai, nebemato vertybinio koalicijos pagrindo kaip stipriosios grandies. Todėl klausiu: gerbiami LSDP atstovai, ar jums viskas tvarkoje būnant kartu su politiniu dariniu, kuris iki šiol neatsiribojo nuo antisemitinių pareiškimų ir vertybiškai kvestionuotinų veiksmų? Ar nežinojimas, kieno Krymas, yra toleruotinas? Ar tokie žmonės apskritai gali turėti prieigą prie valstybiškai jautrios informacijos? O kur dar Prezidento veiksmai šioje epopėjoje?
Kaip teigė režisierius Karolis Kaupinis, NA įtraukimas į valdžią yra fundamentali klaida. Kai vertybinė sumaištis tampa norma, griūna pasitikėjimas institucijomis. O gal būtent to ir siekiama? Bet kokiu atveju šio proceso buvo galima išvengti – nesijungti į koaliciją ir neiti su velniu obuoliauti.
Jau ne kartą sakiau, kad kultūra – mūsų valstybės pamatas. Ir būtent jį visais įmanomais būdais bei rakursais bando išjudinti mums priešiškos jėgos, naudodamos tai kaip minkštąją galią. Informacijos nutekėjimas į ten, kur reikia ir kada reikia, su laiku gali būti panaudotas propagandai, šantažui ir dezinformacijos skleidimui. O tą labai sėkmingai jau kelinti metai daro NA lyderis ir kiti veikėjai savo pačių vadinamos „nesisteminės žiniasklaidos“ kanaluose. Tiesa, iki žiniasklaidos ten – kaip iki Mėnulio, bet svajoti niekas nedraudžia.
Kultūra nėra derybų valiuta. Kultūra – tai mūsų visų tapatybė, saugumo rėmai ir stiprybė. Ir mes neturime teisės jos atiduoti į rankas tų, virš kurių tvenkiasi tamsūs debesys. Džiaugiuosi ir didžiuojuosi, kad kultūros žmonės tai pastarosiomis savaitėmis parodo aiškiau nei bet kada. Gana ir gana.
