Svarbu pabrėžti, kad kalbame būtent apie 16–17 metų jaunuolius – pagal Darbo kodeksą šio amžiaus nepilnamečiams leidžiama dirbti, jei užtikrinamos visos įstatyme numatytos poilsio ir saugumo garantijos. Jaunesniems nei 16 metų asmenims galioja visiškai kiti reglamentavimo principai, ir jų darbas griežtai ribojamas.
Darbo kodekso 139 straipsnio 4 dalis leidžia įdarbinti 16–17 metų asmenis, jei užtikrinamos dvi poilsio dienos per savaitę, viena iš jų – jei įmanoma – sekmadienis. O 140 straipsnyje įtvirtintas griežtas draudimas dirbti poilsio dienomis, be jokios išimties sezoniniam darbui, gimnazistų atostogų metu net dirbant slenkančiu darbo grafiku.
Šie du straipsniai – prieštarauja vienas kitam. Ir užuot ieškojus protingos ir logiškai pagrįstos jų dermės, šiandien kai kurie darbo inspektoriai taiko 140 straipsnį formaliai, ignoruodami 139-ąjį. Kitaip tariant – žiūrima į vieną taisyklę, tarsi kita neegzistuotų, net jei paauglio darbas aiškiai atitinka visas įstatymo sąlygas: darbo valandos, poilsio dienos, sauga – viskas užtikrinta.
Nepaisant to, darbdaviams išrašomos baudos, o jaunimui vietoje vasaros darbo pasiūlomas „atsarginio suolelio“ scenarijus – laukti, kol institucijos išsiaiškins, ar dirbti sekmadienį reiškia pažeidimą, ar teisėtą darbo santykį.
Darbdaviai priversti atsisakyti priimti jaunus žmones dirbti, jei slenkantis darbo grafikas apima bent vieną sekmadienį per mėnesį, net jei per savaitę suteikiamos dvi poilsio dienos, pavyzdžiui, pirmadienį ir antradienį. Taip prarandama reali galimybė paaugliui teisėtai įsidarbinti, o darbdaviui – prisidėti prie jaunimo integracijos į darbo rinką.
Šią situaciją iškėliau oficialiu raštu, kreipdamasis į Socialinės apsaugos ir darbo ministeriją bei Valstybinę darbo inspekciją, kad būtų pateikta aiški institucijų pozicija ir atsakyta į esminius klausimus:
- Ar Valstybinė darbo inspekcija tinkamai interpretuoja DK 139 ir 140 straipsnių tarpusavio santykį?
- Ar darbdaviai, vasaros sezono metu paaugliams taikantys slenkantį grafiką, kai gimnazistai neturi pamokų, o kiekviena atostogų diena yra tarsi sekmadienis, gali būti traktuojami kaip pažeidėjai?
- Ar inspektoriams yra parengti metodiniai nurodymai, kaip vertinti tokius atvejus vasaros sezono metu?
Šie klausimai nėra vien techniniai. Tai – principinis klausimas, kaip valstybė žiūri į jaunimo užimtumo skatinimą.
Jaunimo nedarbas Europoje auga – Lietuvai svarbu išlikti išimtimi
Remiantis „Eurostat“ duomenimis, 2025 m. gegužę Europos Sąjungoje (ES) jaunimo (iki 25 metų) nedarbo lygis siekė 14,8 proc. Tuo metu Lietuvoje, pagal „Trading Economics“ duomenis, jaunimo nedarbo lygis buvo 13,2 proc. – mažesnis nei ES vidurkis, bet vis dar reikšmingas.
Taip pat verta pažymėti, kad bendras nedarbo lygis Europoje 2025 m. gegužę siekė 5,9 proc., o Lietuvoje – 6,4 proc. Tai reiškia, kad jaunimo nedarbo lygis Europoje yra daugiau nei dvigubai didesnis už bendrą vidurkį.
Tai rodo, kad jaunimo užimtumas visoje Europoje išlieka iššūkiu – ne vien todėl, kad trūksta darbo vietų, bet ir dėl to, kad vis daugiau jaunuolių patys praranda motyvaciją dirbti, susidūrę su sudėtingomis ar biurokratinėmis kliūtimis.
Ką siūlau?
Reikalingi keli aiškūs žingsniai:
- Peržiūrėti Darbo kodekso 139 ir 140 straipsnių tarpusavio santykį bei suderinti jų taikymo praktiką.
- Parengti aiškias metodines rekomendacijas Valstybinės darbo inspekcijos pareigūnams dėl sezoninio nepilnamečių darbo vasaros laikotarpiu.
- Užtikrinti, kad taikant slenkantį grafiką būtų vadovaujamasi ne formaliu dienų pavadinimu, o realiu poilsio ir darbo režimo atitikimu.
Tik tokiu būdu galime užtikrinti, kad noras dirbti nebūtų traktuojamas kaip pažeidimas. Valstybė turėtų skatinti, o ne bausti tuos, kurie laikydamiesi visų sąlygų padeda jaunuoliams žengti pirmuosius žingsnius darbo rinkoje.
Dviprasmės normos, kurias skirtingos institucijos traktuoja skirtingai, nei padeda jaunimui, nei stiprina pasitikėjimą valstybe. Tad turime kuo greičiau jas išspręsti – kol jaunimo nedarbas Lietuvoje dar nėra tokio masto kaip visoje Europoje.
