Štai daugiau kaip pusė Didžiosios Britanijos verslininkų mano, kad „Brexit“ jiems atneš žalos. 67 proc. prancūzų sociologams patvirtina manantys, kad jų šalis patiria nuosmukį. Pesimistiškesni tik Pietų Afrikos ir Pietų Korėjos gyventojai. Kas gi pakeistų egzistuojančią padėtį?
Daugelis arba net 80 proc. prancūzų, paveikti ilgamečių prezidentinio valdymo tradicijų, mano, jog esamai padėčiai įtaką darytų tik lyderis, kuris imtųsi egzistuojančių taisyklių pakeitimo. Taip mano ir 40 proc. JAV bei 21 proc. Vokietijos gyventojų. Kas trečias Europos Sąjungos steigėjos Prancūzijos gyventojas galvoja, kad šalies ekonomikos atvirumas yra grėsmė (taip manančių JAV – 29 proc., Lenkijoje – tik 19 proc.).
Kiekviena baimė turi savo priežastis. Ne visada jos sutampa su realiomis grėsmėmis. Tačiau visada atsiranda politikų, kurie yra pasiruošę pasinaudoti susiklosčiusia situacija. Žinoma, pasinaudodami ir demokratiniais mechanizmais. Štai Prancūzijos Nacionalinio fronto kandidatė Marine Le Pen paskelbia savo rinkiminę programą būsimiems prezidento rinkimams. Pirmas įspūdis toks, kad kai kurie teiginiai surašyti Putinui palankios „realpolitik“ dvasia ir yra labai matyti. Nuo ko pradės?
Apibendrinant galima pasakyti paprastai – pradės nuo Europos Sąjungos ir NATO silpninimo, sienų uždarymo, protekcionistinės ekonomikos atkūrimo. Taip pat nepamirštos Konstitucijos pataisos, kuriomis mažins parlamentarų skaičių Nacionalinėje Asamblėjoje nuo 577 iki 300, o Senate – nuo 348 iki 200. Ne, Prancūzijoje gyventojų dvigubai nesumažėjo.
Tai tik bendras populistinis principas, leidžiantis užsitikrinti bent dalies rinkėjų paramą. Ir, žinoma, sujungs vienos ministerijos žinion prancūzų teritorijų planavimo, transporto bei būsto reikalus. Po tokio „sunkaus darbo“ numato palikti NATO integruotą karinę vadovybę (kai į ją sugrįžo tik 2009 metais, po keturių dešimtmečių pertraukos), nes „nutempia į karus, kurie yra ne Prancūzijos“. Kažkur tai jau girdėti teiginiai? Tačiau ne viskas taip paprasta. Nacionalinio fronto kandidatė numato Konstitucijoje įtvirtinti minimalų 2 proc. nuo BVP gynybos finansavimą ir tada per penkerius metus padidinti finansavimą iki 3 proc.
Žodžiu, žada ženkliai padidinti karines pajėgas, branduolinį atgrasymą ir atnaujinti kariuomenės ginkluotę, t.y. užtikrinti deramą Prancūzijos karinį atstovavimą „daugiapoliame pasaulyje“.
Le Pen žada išsiųsti iš šalies visus užsieniečius, susijusius su islamo fundamentalistais, kad išvengtų „ne Prancūzijos karų“. Bet dauguma tokių žmonių yra ne užsieniečiai, o Prancūzijoje gimę jos pačios piliečiai. Tuomet uždarys visas mečetes, kurias Vidaus reikalų ministerija nustatys kaip ekstremistines, ir uždraus maldos vietų finansavimą iš užsienio. Ir problemos išnyks kaip ir vadinamieji priemiesčių „getai“?
Kiekviena baimė turi savo priežastis. Ne visada jos sutampa su realiomis grėsmėmis.
Ne, neišnyks. Siekiant spręsti šias problemas, padidins policijos ir žandarų skaičių 15 tūkstančių ir per penkerius metus padidins vietų kalėjimuose 40 tūkstančių. Dar paliks Šengeno zoną ir įves sienų kontrolę. Kad jau visai įtvirtintų uždarumą – atsisakys laisvosios prekybos sutarčių (TAFTA, su Australija, Naująja Zelandija ir kt.). Dar uždraus skalūnų dujas, mokyklose įves uniformas ir nebekels Europos Sąjungos vėliavų prie visuomeninių pastatų. Prancūzijos civilizacijos vertybės ir tradicijos bus apgintos?
Kartais Le Pen palyginama su D.Trumpu. Ji taip pat nevengia „pasilyginti“ su Amerikos prezidentu. Tačiau jokio lygybės ženklo neverta dėti. Labai jau skiriasi tikslai, nepaisant fragmentiško panašumo. Štai kelių respublikonų kandidatų rinkiminių kampanijų analitikas profesorius Colinas Dueck, nagrinėdamas dabartinius JAV administracijos siekius užsienio politikoje, daro išvadas, kad tik įvykdžius D.Trumpo iškeltą tikslą padidinti NATO valstybių finansinius įsipareigojimus, bus sustiprinta NATO. Kartu sustiprėtų ir Europos šalių gynybiniai pajėgumai.
Nereikėtų nuolat baimintis Rusijos agresijos, nes savo išaugusiomis galimybėmis padarytų ją sunkiai įmanoma. Visos NATO narės turės didinti savo gynybos finansavimą. Iš to išloš ir NATO, ir kiekviena šalis atskirai. Tolygiau tarp Europos ir JAV pasidalintas gynybos finansavimo krūvis padėtų pamatus dar didesnei gynybinio aljanso galiai ir mažesnei Rusijos grėsmei. Norint tokia galimybe pasinaudoti reikalinga ir NATO šalių vienybė, tuo tarpu Le Pen savo programoje žada didesnį Prancūzijos atsiribojimą nuo šio gynybinio aljanso.
Europos politikus galima nesunkiai paveikti ir kokia nors nepatikrinta, su D.Trumpo vardu platinama informacija. Taip atsitiko su tariamu D. Trumpo administracijos paskelbtu dokumento projektu apie CŽA tardymo kalėjimų atkūrimą.
Dabar pasirodo, kad šis dokumentas net nebuvo svarstomas. Tačiau ši naujiena tarp Europos politikų sukėlė šiokio tokio šurmulio. Europos parlamente Europos liaudies partijos (EPP) vardu kalbėjęs Manfred Weber pareiškė, kad „JAV prezidentas kalba apie galimybę naudoti kankinimus – tokia valstybė tampa nusikalstama valstybe. D. Trumpas nori plėsti savo įtakos zoną, jis nori silpnos ES, nori skaldyti, būti lyderiu“.
Europiečiai teisūs dėl vieno – reikia skirti baimes nuo grėsmių. JAV prezidento įsakas, pagal kurį sustabdyta JAV pagalbos pabėgėliams programa ir 90 dienų draudžiama įvažiuoti asmenims iš 7 musulmoniškų valstybių, tik sukuria iliuziją, kad problema sprendžiama, bet iš tiesų yra kuriamas priešiškumas, keliama dar didesnė grėsmė. Socialdemokratų frakcijos vardu Europos parlamente kalbėjęs Gianni Pittella net pasiūlė valstybėms narėms nekviesti D.Trumpo į Europą, o Liberalų ir demokratų aljanso atstovas Guy Verhofstadto tai palygino su Putino grėsme: „Rytuose turime Putiną, Vakaruose – Trumpą“.
Taip, populizmas ir nacionalizmas žmonių bėdų neišspręs. Tačiau, norint Europą silpninančiam populizmui nesuteikti erdvės, ir pačioje Europos Sąjungoje reikia reformų, nepasiteisinusių baimių atsisakymo bei realių grėsmių suvokimo.
