Vertinant geopolitinių įtampų ir viešosios nuomonės kontekstą, didžiausias dėmesys Lietuvoje turėtų būti skiriamas ne naujiems civilinės paskirties investiciniams projektams (pvz. stadionams, transporto sistemos modernizavimui, ar naujų ministerijų kūrimui), o nacionalinio saugumo interesų užtikrinimui (pvz. slėptuvėms, gynybos linijoms, dronų gamybai).
Kita vertus, blogėjanti situacija regionuose formuoja socialinę atskirtį ir pažeidžiamumą dėl darbo vietų ir viešųjų paslaugų kokybės trūkumo. Šių veiksnių visuma sukuria prielaidas regionų gyventojų radikalizavimuisi ir gali kurti sąlygas penktosios kolonos formavimuisi, nes ekonominių-socialinių galimybių neturintys gyventojai tampa itin pažeidžiami priešiškų valstybių propagandai ir įtakai. Valstybė privalo pasirūpinti visų savo šalies gyventojų problemų apėmimu ir tokiu būdu užtikrinti visuotinės gynybos koncepcijos praktinį realizavimą.
Dalis viešosios politikos įgyvendinimo problemų yra itin kompleksinės bei nepasižyminčios aiškiomis kompetencijų – atsakomybių ribomis. Nauja Regionų ministerija galėtų padidinti funkcijų dubliavimosi problemą ir galėtų prisidėti prie biurokratizmo procesų intensyvėjimo. Biurokratinėms struktūroms yra sudėtinga greitai ir veiksmingai priimti sprendimus, todėl mažėja pokyčių įgyvendinimo potencialas. Egzistuoja rizika, kad Regionų ministerijos steigimas gali sumažinti savivaldos sistemų potencialą ir iniciatyvas.
Kita vertus, Regionų ministerija sukuria prielaidas veiksmingesniam regioninės politikos koordinavimui ir šios politikos tęstinumo užtikrinimui. Specialistų koncentracija vienoje vietoje galėtų didinti bendradarbiavimą, gerinti žinių ir informacijos keitimosi procesus, didinti šios srities inovacinį potencialą, kai būtų lankščiau atsižvelgiama į specifinius regionų poreikius. Regionų politikos centralizacija galėtų pagerinti ir finansinių srautų paskirstymo procesus, užtikrinti įvairių projektų ir programų tęstinumą, kuris yra itin reikalingas subalansuotam regionų vystymuisi.
Siekiant sumažinti politizacijos, nepotizmo ir kitas problemas būtų prasminga Regionų ministerijoje orientuotis į naujų specialistų pritraukimą iš privataus ir nevyriausybinio sektoriaus. Turėdami aiškesnę viziją, šie specialistai galėtų formuoti gerąsias institucines praktikas.
Regionų ministerija galėtų tapti pavyzdžiu formuojant viešąją politiką ir ją įgyvendinant dėl šiuolaikinių technologinių sprendimų taikymo apimant dirbtinį intelektą ir didžiuosius duomenis, o administravimo sprendimai remtųsi akivaizdžiais įrodymais ir objektyviais duomenimis. Priešingu atveju, įgyvendinant tik esamų struktūrų ir funkcijų pertvarkymą, ar perkeliant tik esamus valstybės tarnautojus iš vienos institucijos į kitą, kyla rizika, kad matytume tas pačias problemas ir efektyvumo stoką kaip ir kitose ministerijose, nes esami tarnautojai pasižymėtų ta pačia administravimo kultūra.
Yra galimi įvairūs struktūriniai naujos regionų politikos išsidėstymai. Vienas iš galimų pavyzdžių galėtų būti mūsų siūlomas toks administracinių, vaizdžiai kalbant, „žiedų sukabinimo“ į savotišką grandinę modelis – kai „žiedų“ pagalba jungiami administraciniai lygiai tiek iš apačios į viršų, tiek iš viršaus į apačią.
Pavyzdžiui, apatiniame – horizontaliame lygyje – seniūnaitijose ir seniūnijose esantis gyventojų „žiedas“ vertikaliai „žiedu“ jungtųsi su savivaldybės darbuotojų „žiedu“, kuris būdamas horizontaliame lygmenyje, pereitų į vertikalų „žiedą“ su kurios nors (pagal funkciją) horizontaliame lygmenyje esančios ministerijos darbuotojų „žiedą“ (pavyzdžiui, Susisiekimo, Ekonomikos ir inovacijų, ar Kultūros ministerijos), o šis „žiedas“ vertikaliai savo „žiedu“ jungtųsi su aukščiausiai horizontaliai esančiu darbuotojų „žiedu“ Regionų ministerijoje. „Žieduose“ sprendimai būtų priimami vienbalsiai (sociokratiškai), arba – dauguma balsų (demokratiškai).
Tokia būtų ideali „žiedinė“ administracinė struktūra. Tuo priimtinesnė, kad niekas, be omnikratijos apologetų, neprieštarauja Lietuvoje hierarchiniam administravimo modeliui. Tačiau kyla klausimas – o ką darytų tokioje administravimo situacijoje nuo 2021 metų Lietuvoje veikiančios Regionų plėtros tarybos? Atsakome – jos iš šalies, iš šono, ekspertiniu žvilgsniu ir veiksmu, vertintų ir skatintų teigiamus procesus judant horizontaliai ir vertikaliai „žiedinėje“ grandinėje.
Natūralu, kad skaitytojui gali kilti klausimų dėl per didelio „žiedų“ skaičiaus, t.y. – ar nebūtų galima judėjimą „žiedais“ sutrumpinti ir visą judėjimą žemyn-aukštyn ir aukštyn-žemyn supaprastinti? Akivaizdu, kad – taip, atskirais atvejais būtų galima, pavyzdžiui, esant tiesioginiam seniūnijos santykiui su Regionų ministerija – apeinant savivaldybės ar šakinės ministerijos „žiedą“. Įmanomi ir kitokie trumpesnio, paprastesnio, mažiau biurokratizuoto sprendimų judėjimo variantai.
Tačiau skaitytojas gali likti vis tiek neramus – negi Lietuvoje neužteko Regionų plėtros tarybų, kad administravimas būtų veiksmingesnis? Atsakymas vienas – neužteko, nes, neminint geresnių pavyzdžių, Lietuvoje buvo ne vienas regionas (atitinkantis apskritį), kuris atsiliko, ir kuris dar 2024 metų viduryje ne visas veiklas tiems metams buvo susiplanavęs – turėjo nusimatęs tik trečdalį ar šiek tiek daugiau tiems metams reikalingų įgyvendinti veiklų.
Jeigu jau kalbame apie „žiedus“ ir jais paremtą sistemą, tai reikia paminėti ir greičiau galimas įgyvendinti veiklas netoli didžiųjų miestų esančiose savivaldybėse, kurios, pagal „žiedinį“ principą galėtų efektyviai apjuosti didžiuosius miestus. Sutvarkius viešojo transporto sistemą ir kažkiek pagerinus kitą infrastruktūrą, „žiedinėse savivaldybėse“ greičiausiai padidėtų investicijos, pasimatytų ir kitas veiklos efektyvumas.
Sėkmingo atsitiktinumo, arba planingos veiklos atvejais, tarp šių „žiedų“ galėtų atsirasti plėtros teorijoje ir praktikoje žinomi įveiklinimo „koridoriai“, kurie sujungtų tas „žiedines“ savivaldybes, o tada – jau netoli būtų ir iki visos Lietuvos apėmimo bei įveiklinimo. Be regionų atskirties....
