Šiandien karo laukas atrodo visai kitaip nei prieš kelis dešimtmečius. Jeigu anksčiau mūšį daugiausia lėmė fizinė ištvermė ir jėga, šiandien ne mažiau svarbūs yra technologiniai įgūdžiai, gebėjimas greitai priimti sprendimus, išmanyti informacines sistemas. Moderniame kare ypač svarbūs tampa dronai, kibernetinė gynyba, elektroninė žvalgyba, logistika ir medicinos užtikrinimas. Tam nereikia turėti profesionalaus sportininko kūno – reikia aštraus proto, analitinio mąstymo, technologinių įgūdžių.
Izraelio ir kitų šalių pavyzdys
Izraelis dažnai minimas kaip šalis, kurioje privalomoji tarnyba tapo ne tik pareiga, bet ir valstybės stiprybės šaltiniu. Ten tarnauja ir vyrai, ir moterys, tačiau ne visi siunčiami į kovinius dalinius. Daugybė jaunuolių paskiriami į technologinius, kibernetinius ar žvalgybos padalinius, kur jų gebėjimai pritaikomi maksimaliai. Būtent iš Izraelio kariuomenės išaugo ir daugelis pasaulinio lygio startuolių bei technologijų įmonių – jaunimas tarnybos metu įgyja žinių, kurios vėliau pritaikomos civiliniame gyvenime.
Izraelio gynybos pajėgoms (IDF) priskiriamas elito žvalgybos vienetas Unit 8200, vykdantis signalų žvalgybos, kibernetinių operacijų ir šnipinėjimo užduotis. Jame tarnauja iki tūkstančio jaunų karių (18–21 metų), atrinktų per techninius testus ir programavimo konkursus. IDF veikia ir Lotem vienetas bei jo padaliniai, kurie ir palaiko komunikacijas: nuo saugių ryšių iki operatyvinės valdymo programinės įrangos.
Panašiai elgiasi mūsų kaimynės Suomija ir Estija, kurios nuolat stiprina kibernetinės gynybos pajėgumus ir kviečia tarnauti ne tik fiziškai stiprius, bet ir skaitmeniniame pasaulyje puikiai besiorientuojančius jaunuolius. Nuo 2007 m. Estijoje veikia – Defence League’s Cyber Unit (EDL CU) – struktūra, kur IT specialistai prisideda prie šalies infrastruktūros apsaugos.
Tokiu būdu kiekvienas gali rasti vietą kariuomenėje – vieni su ginklu, kiti prie kompiuterio ekrano, treti medicinos punkte ar logistikos grandinėje.
Lietuvoje pusė jaunuolių netinkami?
Lietuvoje situacija kitokia – medicininiai reikalavimai dažnai eliminuoja net pusę šauktinių. Tai rodo, kad sistema yra pasenusi ir neatspindi realių poreikių. Jeigu jaunuolis negali tarnauti dėl nedidelės regos problemos ar pilnapadystės, tai dar nereiškia, kad jis negalėtų tapti puikiu dronų operatoriumi, programuotoju ar jūros, oro erdvės stebėtoju, o gal karinės technikos vairuotoju.
Šiandienos grėsmės yra daug platesnės – priešas atakuoja ne tik fronto linijose, bet ir internete, per informacines atakas, trikdo energetikos infrastruktūrą. Tokiam karui reikia įvairių žmonių: tiek tų, kurie gali pakelti ginklą, šovinių ar granatų dėžę, tiek tų, kurie gali suprogramuoti algoritmą ar suvaldyti bepiločių flotilę.
Lietuvai reiktų permąstyti, kas yra privalomoji karo tarnyba. Ji neturėtų būti atgrasanti prievolė, kurios bijoma ar bandoma išvengti. Ji turi tapti visuomenine vertybe – patirtimi, kuri duoda naudos ne tik valstybei, bet ir pačiam jaunuoliui. Tarnyboje galima sustiprėti ne tik fiziškai, bet ir psichologiškai, įgyti disciplinos, technologinių įgūdžių, komandinių gebėjimų, pirmosios medicinos pagalbos žinių, kas vėliau, po tarnybos, praverčia visur – nuo verslo iki akademinės karjeros.
Jeigu pusę jaunuolių šiandien medicininėse komisijose „nurašo“ kaip netinkančius, prarandame milžinišką potencialą galvojant apie visuotinės gynybos strategiją. Tūkstančiai jaunuolių lieka be būtiniausių savigynos ir išgyvenimo įgūdžių. O kur tie ,,nurašytieji“ juos įgis? Lanksčios valstybės sugeba kiekvienam pasiūlyti vietą – vienam karinėje bazėje, kitam prie kompiuterio ar drono valdymo pulto, trečiam karo inžinerijos ar logistikos grandinėje.
Kariai šiandien yra labai įvairūs. Vieni su ginklais bėga įveikdami kliūčių ruožus, kiti per kelias minutes atpažįsta priešo kibernetinę ataką, ar radarų ekranuose pastebi priešo lėktuvus. Vieni valdo karinę techniką, kiti – sudėtingą programinę įrangą. Valstybei turi būti reikalingi visi.
