Sekite 15min Google
Raginame visuomenę būti pilietiškais – pagal gyvenamą vietą, teritoriniu principu, tapti Lietuvos kariuomenės savanoriais, Šaulių sąjungos nariais, komendantiniais rezervo kariais. Skatiname piliečius įsigyti ginklus savigynai. Tačiau šalia karių skaičiaus ir modernios karinės technikos yra dar vienas labai svarbus klausimas: kur tie žmonės gali mokytis šaudyti ir treniruotis?
Įgūdžius reikia nuolat palaikyti
Jeigu norime turėti realiai parengtą rezervą, neužtenka žmogų kartą parengti kariuomenėje ir po kelerių metų tikėtis, kad jo įgūdžiai bus išlikę. Kasmet privalomąją pradinę karo tarnybą atlieka apie 4 tūkst. jaunuolių, o aktyviojo rezervo karių skaičius iki 2030 m. turėtų padidėti iki maždaug 50 tūkst.
Atsargos kariai per savo 15 metų buvimo aktyviajame rezerve laikotarpį bus 3–5 kartus kviečiami į kartotinius 20–90 dienų mokymus. Jie praktikuosis kariuomenės poligonuose ir šaudyklose. O kur jiems, gyvenantiems įvairiuose šalies miestuose ir rajonuose, galima palaikyti savo individualius šaudymo įgūdžius tarp šių mokymų? Kur šauliams ir piliečiams, turintiems ginklą savigynai, treniruotis?
Lietuvoje dabar yra per 30 šaudyklų. Ankstesniais metais jų skaičius svyravo, 2013–2014 m. buvo apie 50, 2019 m. – 39. Dauguma šaudyklų yra sportinio tipo, tačiau ne visos jos yra tinkamos kariuomenės rezervo rengimui, todėl skaičiuoti vien šaudyklų skaičių nebūtų tikslu. Reikia vertinti jų pajėgumą, prieinamumą, vietą, darbo laiką ir tai, kokio tipo mokymams jos pritaikytos.
Lietuvos situacija ypač skiriasi lyginant su Suomija. Pasak Suomijos aplinkos ministerijos, šalyje yra apie 500 veikiančių šaudyklų, kurioms buvo reikalingas aplinkosauginis leidimas. Bendras veikiančių šaudyklų skaičius gali būti dar didesnis, maždaug 600–1000, priklausomai nuo to, kokie objektai įtraukiami į statistiką. Tai nėra visiškai tikslus palyginimas su Lietuva, nes skiriasi abiejų šalių statistikos metodika, tačiau skirtumas akivaizdus.
Suomija ilgą laiką kūrė sistemą, kurioje šaudyklos yra ne tik sporto infrastruktūra. Didelę jų dalį valdo šaudymo ir medžioklės klubai, jomis naudojasi ir šalies gynybos pajėgos. Suomijos kariuomenė pati yra viena iš didesnių šaudyklų operatorių.
Suomiškas modelis tinka Lietuvai
Šaudyklose gali būti įrengiama dvigubos paskirties infrastruktūra. Tada tai tinka kariuomenei, aktyviajam rezervui, Šaulių sąjungai, policijai ir medžiotojams, sportininkams ar civiliams, kurie teisėtai nori išmokti saugiai elgtis su ginklu.
Kartais iš kai kurių politikų ar prorusiškai nusiteikusių veikėjų pasigirsta, kad šaudyklų išvis nereikia, nes užteks turimų karinių poligonų. O poligonų irgi nereikia. Neseniai vyko triukšmingi debatai ir protesto akcijos dėl kariuomenės poligono steigimo Kapčiamiesčio seniūnijoje.
Poligonas nėra tas pats, kas šaudykla. Poligonai yra būtini dideliems kariniams vienetams rengti, mokomoji teritorija manevrams ir kompleksinėms taktinėms pratyboms. Tačiau rezervistui, kuris gyvena Panevėžyje, Šiauliuose, Rokiškyje ar Šilutėje, nereikia kiekvieną kartą vykti į didelį karinį poligoną tam, kad galėtų palaikyti bazinius šaudymo įgūdžius. Suomijos pavyzdžiu Lietuvoje galėtų būti vystomas regioninis didesnių ir mažesnių šaudyklų tinklas.
Šaudykla, žinoma, turi būti saugi žmonėms, aplinkai ir aplinkiniams gyventojams. Saugaus elgesio su ginklu taisyklių laikymasis šaudykloje yra šventas. Tos taisyklės yra parašytos krauju ir jų negalima švelninti, tačiau ar visa dabartinė Lietuvos reikalavimų sistema nesudaro situacijos, kai naują šaudyklą įrengti tampa taip sudėtinga ir brangu, kad potencialūs investuotojai tiesiog atsisako tokių projektų? Jeigu valstybė deklaruoja, kad visuotinė gynyba yra prioritetas, šaudyklų infrastruktūra turėtų būti vertinama kaip gynybinio atsparumo infrastruktūra, o ne vien kaip komercinis ar sporto objektas.
Tai nereiškia, kad reikia mažinti saugumo reikalavimus, bet reikia ieškoti būdų, kaip supaprastinti ir aiškiau reglamentuoti šaudyklų steigimo procedūras; nustatyti aiškius ir proporcingus triukšmo reikalavimus; skatinti šaudyklų atsiradimą regionuose; sudaryti sąlygas naudoti jas kelioms institucijoms ir bendruomenėms; valstybės ar savivaldybių lėšomis prisidėti prie infrastruktūros plėtros, kai vien komercinio modelio nepakanka; skatinti dvigubos paskirties šaudyklų statybą.
Regioninis tinklas
Nebūtina manyti, kad visas šaudyklas turi pastatyti valstybė. Privatus verslas galėtų statyti ir valdyti šaudyklas, o valstybė galėtų prisidėti prie infrastruktūros ten, kur toks objektas turi aiškią reikšmę nacionaliniam saugumui. Pavyzdžiui, valstybė galėtų kompensuoti dalį infrastruktūros įrengimo išlaidų, jeigu šaudykla įsipareigotų nustatytomis sąlygomis suteikti treniruočių laiką kariuomenei, aktyviajam rezervui ar Šaulių sąjungai. Tokiu būdu už vieną investuotą eurą būtų galima gauti ir sporto infrastruktūrą, ir dalį gynybos infrastruktūros.
Visuotinės gynybos požiūriu net 100 kilometrų gali būti nemažas atstumas, jeigu kalbame apie reguliarias treniruotes. Todėl valstybė galėtų nusistatyti tikslą: kiekvienam regionui turi būti prieinama tinkama šaudykla, į kurią žmogus galėtų atvykti reguliariai, neaukojant visos dienos kelionei.
Jeigu Lietuva nori turėti 50 tūkstančių ar daugiau aktyviojo rezervo karių, didelę dalį pilietiškos visuomenės, mokančios naudotis ginklais, turime galvoti ne tik apie tai, kaip juos parengti, bet ir apie tai, kaip išlaikyti jų įgūdžius. Karys, kuris paskutinį kartą šaudė prieš kelerius metus, ir karys, kuris reguliariai palaiko savo įgūdžius, krizės atveju nėra tas pats. Lietuvoje jau turime sutarimą didinti kariuomenę ir rezervą.
Karo Ukrainoje ir pastarojo meto neteisėtų NATO bei ES šalių oro erdvės pažeidimų, Rusijos karinės žvalgybos įvykdytų teroristinių aktų kontekste, turime pasirūpinti, kad šaudyklų steigimas teritoriniu principu taptų dabartinės vyriausybės ir vietinės savivaldos pareiga.
