Pradėsiu nuo to, kad ministrės pasiūlymas man nepasirodė nei juokingas, nei beprasmis. Bet apie viską iš eilės.
Pastarosiomis dienomis labai daug diskutuojame apie siūlymus leisti taikyti pagalbinį apvaisinimą vienišoms moterims. Kaskart tam paprieštaravęs sulaukiu aršios kai kurių moterų reakcijos. Su viena iš pašnekovių gerokai įsikalbėjus išgirdau pareiškimų, kad nėra pakankamai gerų vyrų, kad nėra iš ko rinktis ir t. t. Esą vyrų pilnos pakampės, tačiau tinkamą partnerį rasti sunku. Įdomus požiūris.
Ir štai kaip tyčia beveik tą pačią dieną perskaičiau politinio oponento, ekonomisto ir parlamentaro R.Kuodžio straipsnį apie tai, kad pralaimėjome kultūrinį karą dėl vaikų. Su tuo sutinku. Tačiau pridurčiau, kad pralaimėjome arba vis dar pralaimime kultūrinį karą ir santykių srityje.
Ar esate girdėję tokius terminus kaip mizoginija (liguista neapykanta moterims)? O seksizmas, seksualinis smurtas ir priekabiavimas ar feminizmas? Neabejoju, kad girdėjote. O ar esate girdėję terminą „mizandrija“? Smalsesni nesunkiai jį susiras internete. Kodėl apie tai kalbu? Ogi dėl tos pačios taip plačiai deklaruojamos ir siekiamos „lygybės“.
Vyrų pilnos pakampės, tačiau tinkamą partnerį rasti sunku.
Kur link lenkiu? Neneigdamas egzistuojančios smurto problemos — tiek psichologinio, tiek fizinio ar seksualinio — ir būtinybės ją spręsti, manau, kad pasirinkti sprendimo būdai kai kuriais atvejais buvo klaidingi. Panašiai nutiko ir su dalimi feministinių idėjų interpretacijų. Jei nuo mažens jauniems žmonėms formuojamas stereotipas, kad kone visi vyrai yra niekam tikę smurtautojai (nebent jie tampa moterimis arba labai į jas panašūs), nereikėtų stebėtis, kad bendravime ir santykiuose kyla realių sunkumų.
Mes ne šiaip pralaimėjome kultūrinį karą
Buvo ir tokių, kurie mus daužė iš užnugario. Štai neseniai nuskambėjo istorija apie geografijos vadovėlio klausimus, kuriuose septintokams neva diskusijos forma bandoma formuoti su moterimis siejamus stereotipus. Pavyzdžiui, kad moteris turi dirbti prostitute, jog išlaikytų šeimą, ir pan.
Jei panašų klausimyną sudarinėtume apie vyrus, greta vyriškų nuotraukų galėtume pateikti ir tokius teiginius:
- Šis vyras yra žiaurus medžiotojas. Medžioklė yra atgyvena ir beprasmis žudymas, o medžiotojai — žudikai.
- Šis vyras yra smurtautojas ir prievartautojas. Jis reguliariai muša ir prievartauja savo žmoną bei vaikus.
- Šis vyras ką tik paliko savo šeimą. Vyrais negalima pasitikėti, nes jie palieka šeimas ir nemoka alimentų.
- Šis vyras yra mokslininkas. Dėl tokių kaip jis tyrimai esą orientuoti tik į vyrus, o moterims net džinsai nepasiuvami su tinkamo dydžio kišenėmis.
Ir taip toliau. Tokie pavyzdžiai parodo, kaip lengvai galima sukonstruoti vienpusišką ir iškreiptą vyriškumo vaizdą. Ir tai, deja, daroma visuotiniu mastu. Ar pastebėjote, kad net laidose apie žvejybą vyrai žuvies jau beveik nebežvejoja maistui? Ji tampa tarsi žaislu — pagaunama ir paleidžiama. Nes taip esą humaniška. O pagauti ir suvalgyti — nebešiuolaikiška, pernelyg „vyriška“.
Be to, pernelyg pabrėžtinai akcentuojama, jog nebeturi likti vyriškų ir moteriškų darbų ar profesijų. Niekas nesiginčija, kad vaikus prižiūrėti ar virtuvėje prie puodų gali suktis ir vyrai. Kaip ir moterys tapti puikiomis architektėmis ar rūpintis statybomis. Vis tik ar įsivaizduojate moterį duobkasę, ar dirbančią anglių kasyklose, t.y. ten, kur išties reikia vyriškos ištvermės ir jėgos? Taigi, dalis profesijų tyliai „paguldomos“ į pilkąją zoną bei vyriškumo sąvoką paverčia menkaverte.
Demografinės tendencijos ir lyčių vaidmenų transformacija
Vyrų ir moterų gyvenimo trukmė Europos Sąjungoje skiriasi daugiau nei penkeriais metais. Pavyzdžiui, 2023 m. Eurostat duomenimis, moterų vidutinė gyvenimo trukmė siekė apie 84 metus, o vyrų – apie 78–79 metus. Statistika rodo, kad vyrai nusižudo 4–5 kartus dažniau nei moterys. Europos lyčių lygybės instituto (EIGE) teigimu, didesnis vyrų mirtingumas nuo savižudybių yra susijęs ne su viena priežastimi, o su kelių socialinių ir elgsenos veiksnių visuma, kur svarbų vaidmenį vaidina tradicinės vyriškumo normos.
EIGE taip pat pabrėžia, kad toks „stoicizmo“ ir „silpnumo nerodymo“ socialinis modelis mažina naudojimąsi sveikatos priežiūros ir psichologinės pagalbos paslaugomis, o tai didina riziką, kad krizės situacijos gali baigtis savižudybe. Kitaip tariant, vyrai traukiasi į šalį ir užsisklendžia. Nenori kariauti kultūrinių karų ir nenori būti vertinami tik tada, kai tampa panašūs į moteris — tiesiogine ar perkeltine prasme. Nors, mano įsitikinimu, tiesioginė šio teiginio prasmė apskritai nėra įmanoma.
Kas nutinka, kai moterys įtiki, kad sveikas santykis su vyru nėra įmanomas? Tuomet lieka kita moteris. Esu ne kartą dalinęsis JAV statistika, kurioje matyti ne procentais, o kartais išaugęs netradicinės seksualinės orientacijos asmenų skaičius. Remiantis Gallup nacionalinėmis apklausomis JAV, per pastarąjį dešimtmetį pastebimas ryškus žmonių, save identifikuojančių kaip LGBTQ+, skaičiaus augimas. 2012 m. tokią tapatybę nurodė apie 8,3 mln. suaugusiųjų, o 2024 m. šis skaičius jau siekė maždaug 23 mln., arba apie 9–10 proc. visų suaugusiųjų populiacijos. Tai reiškia, kad per kiek daugiau nei dešimtmetį savęs priskyrimas LGBTQ+ kategorijai išaugo maždaug 2,5–3 kartus.
Beje, ryškiausias pokytis per pastarąjį dešimtmetį yra ne tik bendras LGBTQ+ identifikacijos augimas, bet būtent biseksualumo dalies šuolis.
Remiantis Gallup apklausomis, 2012 m. tik apie ketvirtadalis LGBTQ+ suaugusiųjų JAV save įvardijo kaip biseksualius, o absoliučiais skaičiais tai buvo keli milijonai žmonių iš visos populiacijos. Tačiau per laiką ši proporcija sparčiai išaugo: 2020-aisiais biseksualūs asmenys jau sudarė apie pusę visų LGBTQ+ identifikuojančių suaugusiųjų, o naujausiais 2023–2024 m. duomenimis jų dalis priartėjo prie maždaug 55–60 proc. Tai reiškia, kad daugiausia viso LGBTQ+ augimo JAV pastaraisiais metais vyksta būtent per biseksualumo kategoriją.
Neseniai perskaičiau Bella d’Abrera „The Spectator Australia“ straipsnį apie neapykantą vyrams („Hating man“), kuriame teigiama jog apklausos duomenimis 75 proc. bričių moterų iki 25 metų amžiaus vyrus laiko niekingais ir pasibjaurėtinais. Kai tuo tarpu 72 proc. to paties amžiaus britų vyrų teigia, kad moterys jiems patinka ir jie kada nors norėtų su jomis užmegzti santykius ir kurti šeimas. Ar tokie skaičiai patys savaime nerodo, kad esame ne tik demografinėje, bet ir didžiulėje santykių krizėje?
Kai visuomenė praranda kryptį: įvyksta gimstamumo krizė
Ilgus metus pasaulis gyveno iliuzija — o kai kas ja tiki iki šiol — kad visus ir viską galima visiškai sulyginti. Į žmonių galvas buvo kalama mintis, jog viskas, kas siejama su vyriškumu, tėra atgyvenę lyčių stereotipai. Mano manymu, ši kraštutinė ideologija sujaukė žmonėms protus ir išbalansavo biologinę, psichologinę bei socialinę pusiausvyrą. Žmonės nebekuria šeimų, o jei kuria — dažnai turi neadekvačių lūkesčių. Didelė dalis tokių santykių subyra. Nebelieka vaikų.
Remiantis naujausiais Lietuvos statistikos duomenis, 2024 m. Lietuvoje gimė 19 086 vaikai, o mirė 37 453 žmonės. Tai reiškia, kad natūrali gyventojų kaita išliko ryškiai neigiama — mirčių buvo beveik dvigubai daugiau nei gimimų. Tais pačiais metais Lietuvoje registruota 12 890 santuokų ir 7 127 skyrybos, tad, galima sakyti, jog beveik kas antra sudaryta santuoka statistiškai baigiasi ištuoka.
Taigi, turime demografinę žiemą.
O dabar apie šokius
Kur šiandien jauni žmonės — ne „Facebook“ komentaruose besityčiojantys keturiasdešimtmečiai trumpakelniai žolės rūkytojai — gali susipažinti ir saugiai užmegzti romantinį ryšį? Darbe tai tampa problema, nes bet koks artimesnis bendravimas gali būti interpretuojamas kaip nederamas. Naktinius klubus apskritai atmesčiau — ten visi jau saugosi, kad kas nors ko nors kam nors neįpiltų į gėrimą. Internete? Ten dar nesaugiau, nes niekada nežinai, su kuo iš tiesų bendrauji. Pakanka prisiminti įvairias „sexting“ istorijas ir panašius atvejus.
Santykis tampa ne natūralia socialine eiga, o rizikos vertinimo procedūra, kurioje pirmiausia galvojama ne apie ryšį, o apie pasekmes.
Ir taip susidaro keista situacija: turime begalę galimybių „kontaktui“, bet vis mažiau erdvių tikram, nefiltruotam ir neįtartinam žmogiškam susitikimui. Juk būtent šokiuose, ypač mokykliniuose, dažniausiai buvo ir yra užmezgami pirmieji kontaktai su priešingos lyties asmeniu: kvietimas šokiui, pokalbis, bendrystė ir t.t.
Tad užbaigiant straipsnį, norėčiau pacituoti amerikiečių rašytoją Warren Farrell, kuris yra pakomentavęs taip: „Per paskutinįjį amžiaus ketvirtį, mes išreiškėme nusistatymą prieš kitas rases, pavadindami tai rasizmu; išreiškėme nusistatymą prieš moteris, pavadindami tai seksizmu. O nusistatymą prieš vyrus mes vadiname humoru.“
