Šiuo klausimu mano pozicija išlieka nepakitusi ir aiški – bet kokie tokie veiksmai privalo būti grindžiami NATO vadovybės kariniu patarimu bei aljanso bendra strategija. NATO sutartis yra mūsų saugumo garantas. Nė viena NATO valstybė narė negali savarankiškai siųsti savo karių į Ukrainą be bendro sutarimo ir NATO vadovybės sprendimo.
Tai yra esminis principas, kuriuo remiasi viso aljanso veikimas. Kol nėra NATO sprendimo, visi privalome laikytis susitarimo ir gynybos planų doktrinos – jokie vienašaliai ar net dvišaliai ar trišaliai susitarimai negali tapti NATO kolektyvinės gynybos pakaitalu.
Svarbu aiškiai suprasti: jei kuri nors valstybė nuspręstų vienašališkai ar siauroje koalicijoje siųsti karius į Ukrainą, toks sprendimas būtų priimtas be NATO 5-ojo straipsnio apsaugos. Tai reiškia, kad toks veiksmas ne tik prieštarautų NATO sutarties esmei, bet ir būtų rimtas aljanso vienybės pažeidimas. NATO saugumas kyla iš kolektyvinės gynybos – iš mūsų visų bendro įsipareigojimo veikti vieningai. Bet koks bandymas apeiti šią sistemą veikia tiesiogiai prieš NATO valstybių narių saugumą.
Todėl kategoriškai prieštarauju bet kokiam karių siuntimui į Ukrainą be NATO sprendimo ir mandato. Tai būtų ne tik pavojinga geopolitiniu požiūriu, bet ir galėtų sukelti strateginį chaosą, kuris pakenktų viso aljanso vientisumui. Kol turėsiu jėgų, visada kartosiu: tik NATO sutartis garantuoja mūsų saugumą – niekas kitas. O tie, kurie siekia šią sutartį sulaužyti, tiesiogiai veikia prieš Lietuvos ir viso NATO aljanso interesus.
