Ukrainos patirtis: daugiasluoksnė gynyba
Rusija prieš Ukrainos miestus ir infrastruktūrą naudoja masinių spiečių taktiką – gausūs, pigūs bepiločiai derinami su kruizinėmis, kartais ir balistinėmis raketomis. Tokiai grėsmei galima atsakyti tik suderinta, daugiasluoksne sistema, kurios esmė – efektyvus ir tikslus gynybos priemonių parinkimas: paprastesnės priemonės skiriamos paprastiems, gausiems taikiniams, o sudėtingos ir brangios – toms grėsmėms, kurioms jos būtinos.
Ukrainoje nenutrūkstamą oro erdvės vaizdą kuria įvairių nuotolių radarai, pasyvūs radijo dažnių ir akustiniai mazgai, elektrooptiniai bei terminio vaizdo jutikliai. Duomenys realiuoju laiku suvedami į vieningą valdymą: prognozuojami spiečių maršrutai, nustatomi prioritetai, iš anksto formuojamos užkardos.
Pagrindinis principas – objektinė, daugiasluoksnė gynyba. Ukrainos patirtis rodo, kad svarbiausia yra apsaugoti konkrečius taikinius – miestus, energetikos objektus, vandens tiekimą, ryšio mazgus, karinę infrastruktūrą ir pramonės centrus. Tam reikia, kad visi jutikliai – radarai, kameros, akustiniai ir radijo dažnių mazgai – veiktų kaip viena sistema, leidžianti tiksliai matyti oro erdvę ir prognozuoti spiečių judėjimą. Lietuva stiprina savo oro gynybą, pirkdama papildomas vidutinio ir artimojo nuotolio sistemas ir jų reikia dar daugiau. Tačiau svarbiausia – šiuos pajėgumus derinti su pigesniais sprendimais ir bendru atidroninės gynybos valdymo tinklu, kad nebūtų šaudoma „auksinėmis kulkomis“ į pigius dronus.
Pirmasis sluoksnis – elektroninė kova. Ukrainoje elektroninė kova, ryšio ir navigacijos trikdymas praretina spiečius dar iki miesto žiedo: dalis (iki 45 proc.) bepiločių nukrypsta, praranda kontrolę ar priverstinai leidžiasi. Taip mažėja poreikis brangesnėms perėmimo priemonėms ir sudaromos sąlygos veikti paprastesnėms gynybos priemonėms ten, kur jos efektyviausios.
Elektroninė kova apima priemones, kurios leidžia aptikti priešo valdymo bei navigacijos signalus ir juos sutrikdyti. Tai radijo dažnių stebėjimo stotys, pasyvūs detektoriai ir speciali įranga — pavyzdžiui, signalų žvalgybos mazgai skirti priešų signalams lokalizuoti, palydovinės navigacijos klaidinimo priemonės, kurios nutraukia arba klaidina dronų ryšį su operatoriumi ir kitos elektroninės kovos priemonės. Tokiu būdu bepiločiai praranda orientaciją, nukrypsta nuo maršruto ar priverstinai leidžiasi, dar nepasiekę savo taikinių.
Antrasis sluoksnis – aktyvus kinetinis perėmimas. Aktyvaus perėmimo principas – parinkti ekonomiškai ir technologiškai efektyviausią priemonę prieš besiartinantį taikinį. Specializuoti dronai-perėmėjai tampa perspektyviausia ir efektyviausia technologija prieš kamikadzes ar jų spiečių. Aplink didmiesčius bei kritinius objektus papildomai veikia mobilios ugnies grupės, greitai perdislokuojamos į tikėtinus atakos dronų oro koridorius ir užpildančios spragas, kur stacionarios gynybos sistemos nebūtų racionalios.
Savaeigė zenitinė artilerija – tokios priemonės kaip „Gepard“ užtikrina intensyvią ir ekonomišką priešiškus dronus naikinančią ugnį žemame bei vidutiniame aukštyje, kai priešo bepiločiai bando pasinaudoti reljefo ir urbanistinių kliūčių suteikiamais koridoriais.
Trečiasis sluoksnis – priešraketinė gynyba. Kai taikinių tankis sumažintas, įsijungia vidutinio nuotolio priešraketinė gynyba – NASAMS, IRIS-T ir kitos sistemos, skirtos kruizinėms raketoms ir daliai bepiločių neutralizuoti. Jų paskirtis – užtikrinti aukštą perėmimo patikimumą virš miestų, energetikos ir kitų strateginių objektų. Balistinėms grėsmėms neutralizuoti naudojamos „Patriot“ ar SAMP/T sistemos; tai sudėtingos ir brangios priemonės, naudojamos selektyviai, tik kai kitos priemonės fiziškai ar techniškai nepakankamos.
Visa oro gynybos architektūra veikia vieningu ritmu – nuo jutiklio iki sprendimo ir šūvio. Bendra situacijos nuotrauka, aiški prioritetų seka ir nuolatinė sąveika tarp kariuomenės, civilinių perspėjimo sistemų ir savivaldos trumpina reakcijos laiką ir agresoriui kuria nepalankią ekonominių kaštų struktūrą. Praktinė taisyklė išlieka: tinkama gynybos priemonė – tinkamam taikiniui.
Lietuvos perspektyva
Ši patirtis mums labai aktuali. Lietuva negali sau leisti nematyti įskrendančių dronų ar naudoti brangiausias raketas prieš pigiausius taikinius – reikia daugiasluoksnio, į kritinius objektus orientuoto sprendimo. Būtent tam galėtų pasitarnauti TS-LKD pristatytas „Dronų sienos“ projektas, numatantis plataus masto jutiklių tinklą, elektroninės kovos priemones, mobilius vienetus ir dronus-perėmėjus. Tokias priemones būtina plėtoti, nes jos atitinka kritinių objektų gynybos logiką ir leidžia ekonomiškai paskirstyti gynybos išteklius.
Ne mažiau savalaikis yra ir Ukrainos prezidento Volodymyro Zelenskio pasiūlymas kurti bendrą „Rytų skydą“ – regioninę oro gynybos architektūrą, paremtą būtent Ukrainos įgyta patirtimi. Kelerius metus atlaikydama masines atakas, Ukraina sukūrė unikalią daugiasluoksnės gynybos praktiką, kurios šiandien neturi jokia kita Europos valstybė. Zelenskis siūlo šią patirtį perkelti į platesnį regioninį lygį ir dalintis ja su kaimyninėmis šalimis. Lietuvai jungimasis prie tokios iniciatyvos reikštų ne tik papildomą apsaugą, bet ir galimybę pasinaudoti ukrainiečių sukauptu žinojimu, kuris praktikoje jau įrodė savo veiksmingumą.
Ateities oro gynybos pagrindas – ne vien raketos, o tinklas, kuriame derinamos įvairios priemonės. Šiame tinkle kertinę vietą užima dronai-perėmėjai – pigiausia, lanksčiausia ir efektyviausia technologija prieš masines bepiločių atakas. Todėl Lietuva turi kryptingai plėtoti „Dronų sieną“, kuri apimtų elektroninės kovos sistemas, dronus-perėmėjus, plataus masto jutiklių tinklą, mobilių perėmimo grupių infrastruktūrą bei kitus elementus, užtikrinančius veiksmingą daugiasluoksnę gynybą kartu su kaimyninėmis šalimis.
