Klausimai lyg ir suprantami, bet atsakymus artikuliuoti sunku. Sunku lietuviams, bet ne tik jiems. Sunku valdžioms, nes joms, regis, reikės priimti nepopuliarius sprendimus. Tai kažkas tokio, kas nebuvo planuota optimistinėse laimės strategijose, kam ES, iš tikro, nėra pasiruošusi.
Pabėgėlių istorijos pilnos skausmo, netekčių, nevilties, kažkas tokio, ką lietuviai savaip patyrė karuose ir tremtyse. Tad galima numanyti, ką jaučia tie žmonės, kurie rizikuoja skęsti, kad būtų (galbūt) išgelbėti...
Kalbant apie pabėgėlius, kaip socialinį ir politinį reiškinį, negalima nepastebėti, kad jie tapo savotiška politine mada, beveik privalomu bet kokio ginkluoto konflikto atributu, šalutine reakcija.
Žinoma, reikia matyti ne vieną ir ne tik emocinę problemos pusę. Kalbant apie pabėgėlius, kaip socialinį ir politinį reiškinį, negalima nepastebėti, kad jie tapo savotiška politine mada, beveik privalomu bet kokio ginkluoto konflikto atributu, šalutine reakcija.
Politinei madai atsirasti būtinos tam tikros prielaidos, o šiandien kaip niekad palankios. Šiandieninė žmogaus teisių samprata teigia, kad socialiai nieko smerktino imti ir bėgti nuo problemos užuot ją sprendus ar susitaikius su ja kaip gyvenimo realija. Žmogaus teisių „rašto aiškintojai“ pakankamai giliai įkalė į žmonių smegenis, jog karai kyla todėl, kad kažkokie „negeri berniukai“ vieną dieną nusprendė imtis ginkluoto chuliganizmo.
O tas mitinis paprastas žmogus čia niekuo dėtas. Tiesa, dažnai jis ir būna karo priežastimi, bet dėl politinio korektiškumo negalima to garsiai sakyti. Chuliganus tramdyti turi kažkas – Jungtinės Tautos, Europos Komisija, didžiosios valstybės – G7, policija, parlamentas, tik ne patys „taikūs gyventojai“.
Tą žino ir afrikiečiai, ir respektabilus norvegų jaunimas, net nebandęs tramdyti chuligano Breiviko. Geriau rėkti ir bėgti – bus kas pasirūpina. Kuo didesnė betvarkė, vadinama humanitarine katastrofa, sukeliama, tuo geriau ir pabėgėliams, ir galiausiai tiems „negeriems berniukams“, nors, tiesą sakant, dažnai jie kariauja dėl savaip suprantamų visai kilnių tikslų. Patys renkasi būti šauktiniais, o ne...
Apibendrinant, pabėgėlių nelaimė virsta politine psichoze, o nelaimės traktavimas – viena iš dabartinių žmogaus teisių mutacijų, humanizmą, užuojautą ir žmogaus nelaimę paverčiančia socialine preke ir derybų objektu – kokia čia nauda ar žala bus mūsų vartotojui iš vieno ar dešimties pabėgėlių?
Tai jau ne šiaip sau viena ar kita nelaimė, tai jau globalus politinis reiškinys. Vadinasi, kažkas ne taip su tais pabėgėliais ir jų bėgimo vertinimais. Pabėgėlis yra socialinės politikos konstruktas, ir kaip toks, savu laiku atsiradęs, gali vieną dieną ir lengvai išnykti, jei tik išnyks pabėgėliškumo prielaidos.
Tai jau ne šiaip sau viena ar kita nelaimė, tai jau globalus politinis reiškinys. Vadinasi, kažkas ne taip su tais pabėgėliais ir jų bėgimo vertinimais.
Sugalvojau terminus „politinė mada“ ir „mutacija“, norėdamas pabrėžti, kad tokio pobūdžio pabėgėlių iki pat XX amžiaus beveik nebuvo.
Tiesiog nebuvo nei prielaidų tam, nei techninių galimybių, nei, pagaliau, įsitikinimo, kad bėgti visai normalu ir kad žmogaus teises deklaruojantis pasaulis pasirūpins. Pabėgėliai atsirado beveik su vadinamos karo teisės evoliucija.
Minėtoji teisė stengėsi formaliai atskirti kariaujančius nuo civilių, garantuoti vadinamų „taikių gyventojų“ teises. Atsirado formali teisė būti karo auka, atsirado net galimybė savaip pasipelnyti iš to pabėgėlio statuso. Atsirado pilietybę sauganti pasų sistema, sienų perėjimo taisyklės, galiausiai, atsirado pabėgėlių stovyklos ir kiti su politiniu statusu susiję argumentai.
Nesunku apskaičiuoti, kiek pabėgėliškų problemų pavyko išspręsti. Ir vienos rankos pirštų pakaks. Kai kurioms stovykloms daugiau nei penkiasdešimt metų, auga trečia pabėgėlių karta, kuriai laikinas statusas seniai virto stabilia realybe. Per šimtą metų neišmokome, kaip atskirti kenčiantį nuo avantiūristo bei išmaldos prašytojo.
Suprantama, kad XX amžiuje ir dabar visokių būta karų, ir visokių pabėgėlių. Negalima jų visų vertinti pagal kažkokį bendrą vardiklį. Neteisūs tie, kurie teigia, kad visi šiandieniai pabėgėliai yra užuojautos ir europietiško vaišingumo vertos aukos, neteisūs ir laikantys sveikus jaunus vyrus savotiškais verktiniais, vengiančiais atsakomybės už savo bendruomenės saugumą ir „nešančiais kudašių“, kur sočiau.
Yra klausiančių, ar nereikėtų tų jaunų, sveikų vyrų apvilkti karine uniforma ir pasiųsti į kovą prieš juos išvariusį diktatorių ar karo lauko vadą? Tada pasirodytų, kiek ten verktinių, kiek šauktinių. Gal suteikti jiems aukštąjį išsilavinimą ir kurti būsimą Afrikos šalių elitą. Kilni užduotis, ar ne? Ir taip toliau... Gera diskusija.
Mums, gi, svarbiausia ne koks nors teisingas ar neteisingas pabėgėlio apibrėžimas. Svarbiausia – su kokiomis pažiūromis sutiksime minėtąjį reiškinį. Galime ginčytis – progresas tai ar regresas, bet ginčas čia tuščias – dorybės progresas sunkiai apibrėžiamas, jis veikiau jausminė kategorija.
Ne pabėgėliai, o mes – respektabili ir atsakinga ES šalis – šiandien renkamės, kaip juos priimsime, kaip su jais bendrausime, ar kaip su nelaimėliais ir aukomis, ar kaip su bėgliais, bailiais ar avantiūristais?
Galime stengtis atsiriboti nuo reiškinio, galima jį priimti, galima ieškoti argumentų, sakančių, kad taip ir turi būti, kad turėti šviežių migrantų yra visai gerai. Šiaip ar taip, aukščiausią pragyvenimo lygį turinčių šalių dešimtuke vyrauja arba skandinavai, arba migrantų sukurtos tautos.
Galime rinktis, bet nesirenkame. Sakome nenorime pabėgėlių ir tiek. Tačiau nuo mūsų noro nepriklauso, kaip nepriklauso karo grėsmė ir nuo dar vienos žmogaus teisių mutacijos – verktinių – išlieto ašarų kiekio. Ji, veikiau, didėja.
Tačiau ne pabėgėliai, o mes – respektabili ir atsakinga ES šalis – šiandien renkamės, kaip juos priimsime, kaip su jais bendrausime, ar kaip su nelaimėliais ir aukomis, ar kaip su bėgliais, bailiais ar avantiūristais? Štai kur klausimas.
Juk ir ginčijasi mieli politikai bei komentatoriai ne dėl to, ar reikia priimti, bet kas tie priimamieji, kaip juos matome, o galiausiai – kaip jie matys mus. Ar bus dėkingi, kaip šiandien lietuviai dėkingi Amerikai, ar norime, kad būtų dėkingi, ar norime, kad tiesiog nesuktų mums galvos? Tegu sau nekenčia mūsų, bet savo gero taip sau nedalinsime...
Ką nors darysime, nes kas gi mums belieka. Politikų dėmesys iki šiol buvo skirtas daugiausiai emigracijos ir emigrantų sugrąžinimo aspektams, gal „piktadarių“ nuomojamų laivų naikinimui ar Afrikos uostų blokavimui. Gal yra ir dar koks nors kelias, pavyzdžiui, griežtesnė žmogaus teisių traktuotė ir politiškai labiau motyvuota pabėgėlių atranka (rizikingas, nors moraliai teisingas siūlymas). Viso to galima išmokti ir net laikinai stabilizuoti situaciją.
Tačiau visa tai tėra tik tabletės prieš rimtos stadijos vėžį. Svarbiau išgyvendinti tą mutaciją – klaidingą žmogaus teisų ar visos Pasaulio Tvarkos suvokimą. Vienas šmaikštuolis pasakė, kad situacija primena ligonį, senai pasmerktą operacijai, kuri vis atidėliojama. Jei sutiksime su šia metafora, tai nesunku suvokti, kad operacija atidėliojama dėl kelių priežasčių.
Viena, pasaulio „gydytojų“ korpusui trūksta naujų idėjų. Jie mano, kad Pasaulio Tvarka formuojasi pati savaime ir svarbiau kaip nors išlaikysi seną tvarką, negu kurti naują („perkrauti“ seną politikos kompiuterį). Sutartis, kad didžiosios valstybės atsako už pasaulį per Jungtines Tautas, nebegalioja, tad pasaulis gyvena iš esmės be taisyklių.
Antra – nėra tokio ryžtingo chirurgo (kaip Ronaldas Reaganas), kuris imtųsi praktiškai įgyvendinti tas vertybes, kurias deklaruojame. Politikoje pilna „stabilizatorių“ ir „pragmatikų“, tačiau stinga vizionierių.
Gyvename, regis, taip gerai, kad saugiau atrodo negalvoti apie problemas, negu jas spręsti.
Trečia – gyvename, regis, taip gerai, kad saugiau atrodo negalvoti apie problemas, negu jas spręsti. Taigi jei susitaikome su kelionėmis pigiomis avialinijomis, susitaikome su tuo, kad pasaulį gali valdyti pigių prekių valstybės, jei susitaikome su „žaliaisiais žmogeliais“, kalifatais ir afrikietiška neviltimi, nes tai ne mūsų reikalas, mūsų reikalu taps ne tik daugiau pabėgėlių.
Turėsime rimtai spręsti, ar demokratija, rinkos ekonomika ir žmogaus teisės, kurių dėka tapome respektabilia Europos valstybe, tėra trumpalaikis laimingo vystymosi laikotarpis.
Tai ilgalaikė perspektyva, o šiandien turime žmogaus teisių mutaciją, su kuria bent jau kol kas teks gyventi. Ji, tiesa, ne vienintelė ir gal respektabiliai ES valstybei ne pati baisiausia.
Žinoma, geriausia būtų mutaciją pašalinti keičiant pačią teisių sampratą. Panašiai reiktų elgtis ir su kitomis mutacijomis, tokiomis, kaip žmogaus teisė tyčiotis iš žmogaus prigimties, žaloti save ir galiausiai žudyti. Tik nepradėkime verkti, kad jau mirštame – net ir mutacijų sukeltos politinės ligos pagydomos, o ligų sukėlėjus kartais tiesiog reikia šalinti. Juk ir Kartagina turėjo būti sunaikinta...
Egidijus Vareikis yra Seimo TS-LKD frakcijos narys
