Mokslo svarba ypač išryškėjo pandemijos sąlygomis, kai per trumpą laiką buvo sukurta COVID-19 vakcina. Tai gal ir nedaro didesnio įspūdžio tiems, kuriems Žemė plokščia, bet iš tiesų šis pasiekimas atskleidė mokslo galią. Tai rodo, kad sutelktomis jėgomis pavyko pasiekti rezultatą, kuriam gal kitomis aplinkybėmis reiktų ne vienerių metų.
Klausimas kyla, ar mūsų mokslas pasirengęs prisidėti prie Europos misijų įgyvendinimo ir dalyvauti kaip lygiaverčiai kitų šalių partneriai, ar tik ir toliau stebėsime, kaip mokslo programų horizontas tolsta.
Svarbu, kad mokslo sistema tarnautų savo šalies poreikiams, padėtų mokslininkams realizuoti savo gebėjimus.
Neverta grįžti prie labai nesėkmingo Lietuvos mokslininkų dalyvavimo ligšiolinėse ES bendrosiose mokslo programose, nes jau nieko negalima pakeisti, geriau aptarti, ką sistemiškai galima padaryti, kad kuo greičiau organizaciniais ir kitais būdais padidinti Lietuvos mokslo konkurencingumą. Lietuvoje moksliniai tyrimai ir eksperimentinė plėtra (MTEP - griozdiškas ir nevykęs trumpinys ir vertinys) vykdomi universitetuose ir mokslinių tyrimo institutuose.
Svarbu, kad mokslo sistema tarnautų savo šalies poreikiams, padėtų mokslininkams realizuoti savo gebėjimus, vykdyti tyrimus, kurie leistų sėkmingai konkuruoti su užsienio kolegomis, kartu ir bendradarbiauti.
Kyla klausimas, gal nelabai ir reikia ką daryti, gal viskas funkcionuoja gerai, tik kažkaip neatsispindi pritrauktuose tarptautiniuose projektuose ir lėšose. Iš tiesų, turim aukščiausio pasaulinio lygio mokslininkų, juk pirmą kartą pagrįstai tikėtasi Nobelio premijos, bet be visų kitų aplinkybių ir dėl nepakankamo veikimo aukščiausiu valstybės mastu teko nusivilti.
Lietuvos mokslo potencialas yra nemažas, tačiau vargu ar visose srityse, kad būtų galima sėkmingai konkuruoti Europinėje erdvėje. Yra ir pseudomokslo, ir dirbtinių citavimų, yra teigiančių, kad jo tyrimai yra aukšto lygio ir tik kad kiti to neįvertina.
Moksle seniai nusistovėjo nepriklausomo vertinimo (peer review) principas, kurio esmė ta, kad palyginimo būdu kiekvienas mokslinis rezultatas įvertinamas tos mokslo srities pasiekimų kontekste. Tai pasaulyje daroma individualiu ir instituciniu lygmeniu.
Lietuvos mokslo sistema fragmentuota, tyrėjų potencialas išsklaidytos, nėra aiškių tyrimų prioritetų.
Lietuvos mokslo sistema ir pasiekimai vertinti ne kartą, jau artėjama prie 10 įvairiausių atliktų vertinimų, pradedant pirmuoju, kurį organizavo Norvegijos mokslo taryba 1995 m. Paprastai vertinimo išdava yra rekomendacijos, kurios pagal vakaruose priimtą, bet ne visiems pas mus suprantamą nuosaikų stilių, atkreipia dėmesį į trūkumus ir teikia siūlymus, kaip juos galima pašalinti.
Daugelis šios ir kitų ekspertizių rekomendacijų, pavyzdžiui, Europos Komisijos (Specific Support for Lithuania. Fit for the future. European Commission, 2017) ar EBPO (stojimo į šią organizaciją raportas ar kasmetinės apžvalgos) nebuvo įgyvendintos. Tas, beje, nebuvo nepastebėta Europos mastu (RTD info, Magazine on European Research, 2005, vol. 46, p.12).
Tas valstietiškas supratimas apie mokslą ir jo reikšmę, deja, yra išlikęs.
Pagrindinės ekspertų išvados – Lietuvos mokslo sistema fragmentuota, tyrėjų potencialas išsklaidytos, nėra aiškių tyrimų prioritetų, mokslo valdymo sistema neefektyvi, galiausia, nors ne paskutinėje vietoje - finansavimas nepakankamas.
Galima klausti, kodėl įvairios rekomendacijos taip sunkiai skinasi kelią. Matyt, reiktų prisiminti G.Kulikausko knygą „Lietuvio kodas", kurioje analizuojami šimtmečio senumo mūsų visuomenės bruožai ir anų laikų lietuvio požiūris į naujoves (dabar sakytume inovacijas) ir netikėtą jų raišką šių dienų Lietuvos gyvenime. Tas valstietiškas (nebūtinai sutampa su neseniai valdžioje buvusia politine jėga, bet iš tiesų taip) supratimas apie mokslą ir jo reikšmę, deja, yra išlikęs.
Siekiant įgyvendinti pokyčius būtina turėti aiškų mokslo sistemos vaizdą. Tam naudojamas mokslo vertinimas sulaukia įvairių diskusijų ir prieštaravimų, bet dažniausia dėl to, kad, pirma, nedaug kas gilinasi į tokius dalykus, antra, kai kas viską žino a priori. Nešališkiausias vertinimas yra ekspertinis, bet paskelbtų recenzuotų publikacijų kokybinis vertinimas praktiškai neįmanomas. Kitas vertinimas yra paprasčiausias – skaičiuoti vadinamos mokslinės produkcijos vienetus, tačiau tai ne vertinimas ir ne atsitiktinai jis vadinamas formaliuoju.
Formalusis vertinimas dabartiniu metu yra netekęs prasmės, nes menkai atsižvelgia į mokslo kokybę, nors savo laiku suvaidino tam tikrą vaidmenį. Todėl viena išeitis – atlikti palyginamąjį MTEP vertinimą kiekvienoje srityje ir reitinguoti vertinamus subjektus pagal tai, kiek aukščiausio lygio mokslo darbų jos tyrėjai yra paskelbę. Visi puikiai kaip krepšinio žemės atstovai žino, kad yra 1, 2 ir trijų taškų vertės metimai. Mokslo žurnalai skirstomi į kvartiles (ketvirčius) pagal savo svarbą mokslo sklaidoje.
Tiesa, ne visada atspausdintas straipsnis juose yra tokios pat aukštos vertės, tačiau recenzavimo tvarka yra tokia, kad norint patekti į aukščiausią kvartilę, tenka pereiti kelias recenzavimo pakopas ir tik jei visi įvertinimai yra aukščiausi, galima tikėtis, kad straipsnis bus išspausdintas tokiame žurnale. Žinoma, tas negalioja visoms sritims (galima priminti, kad humanitariniams mokslams nėra nei kvartilių, nei žurnalų įtakos (impact) faktoriaus).
Lietuvos mokslo vertinimo sistemoje pamažu aukščiausio lygio sklaidos rezultatai pradėti vertinti labiausia, nors kartais sakoma, kad reikia iš anksto apie tai žinoti. Na, vargu ar reikia pasakyti iš anksto, kad aukščiausios kokybės rezultatai vertintini geriausiai. Kartais teigiama, kad galima ir neskelbti mokslo rezultatų.
Šioje vietoje reikia atkreipti dėmesį, kad visos Lietuvos organizacijos yra pasirašiusios 2005 m. priimtą Europos tyrėjų chartiją, kurioje teigiama: Visi tyrėjau privalo užtikrinti savo tyrimų rezultatų sklaidą ir panaudojimą (All researchers should ensure ...that the results of their research are disseminated and exploited).
Be abejo, ne vien publikacijos yra mokslo sklaida ir turi vertės bent jau mokslininko karjeroje. Ir kuo daugiau bus tokių mokslininkų, kaip vienas žinomas istorijos profesorius, kuris per savo keliones vandenimis nepailsta atskleisti mūsų istorijos vingų, tuo mokslas bus geriau suprantamas.
Neretai kas nors virkauja, kad jų darbų teisingai neįvertina vietiniai ekspertai. Tai siūlymas yra teikti paraiškas tarptautiniams konkursams. Tekę yra matyti ir žinomų mūsų mokslininkų Europos mokslo tarybos (ERC) paraiškų įvertinimus – didesnė pusė yra paskutiniame trečdalyje, kas reiškia be teisės ateinančius 2 metus pateikti paraišką.
Pabaigoje, bet pagal svarbą pirmoje vietoje yra mokslo finansavimo klausimas. Iki šiol bene vienintelė rimta investicija į mokslą yra 2K dėka patvirtinta integruotų mokslo, studijų ir verslo centrų, labiau žinoma kaip slėnių, programa.
Tiesa, skaitant Valstybės kontrolės 2017 m išvadą, taip neatrodo. Tačiau beveik viskas, ką ši institucija parašė apie mokslą, tai švelniausiai tariant, yra nesu(si)pratimas. Slėnių programos rezultatai yra akivaizdūs atsižvelgiant ne tik publikacijų kokybę – per pastaruosius kelerius metus aukščiausio lygio cituojamų publikacijų Lietuvoje skaičius išaugo kelis kartus (European Innovation Scoreboard, 2020) būtent tyrėjų slėniuose dėka.
Slėniuose veikia verslo inkubatoriai, ne vienas mokslininkas taiko rezultatus savo sukurtose įmonėse. Tačiau nuo slėnių programos pabaigos jau praėjo nemažai laiko ir jau dabar reikia papildomų investicijų, nes moksle daug kas ir greitai sensta.
Pirmą kartą XVIII Vyriausybės programoje įrašyta konkretus rodiklis, kurį numatoma skirti mokslui. Tiesa, pasigirsta ir nuogąstavimų, ar mūsų mokslas turi reikiamus pajėgumus efektyviai panaudoti lėšas. Kas nors kiek turi supratimą apie eksperimentinius tyrimus, toks klausimas neturi kilti, nes po ilgų dešimtmečių pagaliau tik keliuose slėniuose ir centruose atsirado galimybės plėtoti mokslą aukščiausiu tarptautiniu lygiu.
Čia vėl tinka analogija su krepšiniu – visi supranta, kad norint sėkmingai žaisti Eurolygoje, lėšų poreikis yra didžiulis, tačiau greta to reikia ir tinkamos aplinkos bei vadybos. Moksle tas vadinama mokslinės mokyklos plėtra, kuomet kuriamos ir perduodamos žinios ir naujovės. Aukščiau minėtoje inovacijų švieslentėje, deja, Lietuvos mokslo sistemos patrauklumas yra 6 vietoje nuo galo.
Todėl finansavimo instrumentai turi būti tikslingai nukreipti į identifikuotas prioritetines sritis, kuriose galima suburti kritinį tyrėjų skaičių apjungiant esamą potencialą ir pritraukiant jaunus tyrėjus, skatinant geriausius.
Tik tuomet, tikėtina, bus sukurtos inovacijos, kurios po kurio laiko atneš ekonominį efektą. Tačiau visų pirma būtina laikyti mokslo finansavimą investicija į ateitį, o ne parama ar pagalba, dalijama visiems po truputį ar skiriant ją praeities projektams.
Habilituotas daktaras, profesorius Eugenijus Butkus yra Vilniaus universiteto Gyvybės mokslų centro Biomokslų instituto vyriausiasis mokslo darbuotojas.
