Tik čia svarbu atminti, kad mokyklos nėra tik pastatai, tai šimtai tūkstančių jaunų žmonių, tai jų ateitis. Ir jei mokyklų vadovai yra pasyvūs, abejingi ir atsilikę, tai labai neigiamai atsiliepia tos mokyklos vaikams, jų tėvams, beje, – taip pat.
Šiaip jau teoriškai mokyklose turėtų būti labai jaučiamas bendruomeniškumas, juk mokykla tai mokinių, jų tėvų, mokytojų ir mokyklos vadovų bendruomenė. Tačiau čia kyla klausimas: kaip manote, kiek mokyklų administracijų aktyviai bendradarbiauja su savo mokinių tėvais, įtraukia juos į įvairias veiklas, netgi įtraukia juos į mokyklos valdymą, atsižvelgia į tėvų iniciatyvas?
Bendraujant su šimtais skirtingų tėvų, susidaro įspūdis, kad tokių mokyklų Lietuvoje tėra mažiau nei ketvirtadalis.
O daugumai mokyklų nei tėvų nuomonė, nei iniciatyvos, nei juolab patarimai tikrai neįdomūs, kartais įdomūs tik tėvų pinigai. Tėvai iš tikrųjų labai dažnai skundžiasi, kad mokyklų administracijoms visiškai nereikia nei jų pagalbos, nei iniciatyvų, nei patarimų, o mokyklų administracijos ir mokytojai aiškina, kad tėvai labai pasyvūs ir nieko nenori, arba priešingai, yra pernelyg priekabūs, tiesiog pakvaišę „supertėveliai“. Toks nesusišnekėjimas kaip tik dažnai ir veda į konfliktus. O juk abiejų šių interesų grupių tikslas toks pat – gera mokykla ir kuo geresnė vaikų ugdymo kokybė.
Ką šiomis aplinkybėmis svarbu žinoti? Visų pirma svarbu žinoti, kad tėvai mokyklose turi ne taip ir mažai teisių, apie kurias dauguma net nėra girdėję, bet gali to pareikalauti.
Ką šiomis aplinkybėmis svarbu žinoti? Visų pirma svarbu žinoti, kad tėvai mokyklose turi ne taip ir mažai teisių, apie kurias dauguma net nėra girdėję, bet gali to pareikalauti. Pasirodo jie turi teisę parinkti vaikui (ar dalyvauti parenkant) ugdymo programą, formą ir mokyklą, jie taip pat turi teisę gauti informaciją apie vaiko ugdymą: pradedant tuo kaip jam sekasi mokytis ir baigiant, koks jo elgesys ar kokių sunkumų jis patiria. Labai svarbu yra tai, kad tėvai turi ne aptakią, o labai konkrečią teisę reikalauti, kad vaikui būtų teikiamas geros kokybės ugdymas, o pernelyg didelėje dalyje Lietuvos mokyklų jis toks tikrai nėra. Galų gale tėvai turi teisę ir į savivaldą, gali burtis į įvairias asociacijas, sąjungas ar kitas organizacijas, gali dalyvauti mokyklos vaiko gerovės komisijoje, mokyklos tarybos veikloje. O tai tėvams atveria dar daugiau galimybių.
Kita vertus, tos teisės yra daugiau teorinės ir praktiškai jos įgyvendinamos tikrai ne daugumoje mokyklų. Ir visai nesvarbu, kad šios teisės surašytos Švietimo įstatyme, kuris tarsi ir privalomas visoms mokykloms. Tai atskleidžia, kiek mes esame demokratinė visuomenė ir kiek mes suprantame, kaip reikia gyventi pagal demokratinius principus. Tai taip pat parodo, kiek demokratijos esama mokyklų bendruomenėse.
Aišku viena: kai tėvai būna aktyvūs ir iniciatyvūs ir kai administracija jiems tai leidžia, vaizdas mokykloje ima keistis. Ir labai į gerą pusę.
Gerėja mokinių drausmė, gerėja mokinių pasiekimai, nes kai vyksta trišaliai susitikimai tarp mokinių, jų tėvų ir mokytojų, daugumos mokinių rezultatai ima gerėti, nes visi žino ko siekiama, o mokiniai negali atsitaukti. Pasirodo, kad tėvų dėmesys ir įsitraukimas vaikus gana stipriai motyvuoja ir mokytis bei stengtis.
Be to, visiems patinka, kai į jų nuomonę ir pasiūlymus atsižvelgiama, kai jie išgirstami. Tai patinka ir mokiniams, ir jų tėvams, ir mokytojams.
Paradoksalu bus išgirsti, bet jeigu vyksta glaudus bendradarbiavimas tarp mokinių, tėvų, mokytojų ir administracijos, tai tokioje mokykloje vaikai daugiau sportuoja, sveikiau maitinasi, mokykloje susiformuoja geras mikroklimatas, siūloma daugiau popamokinių veiklų, vyksta daugiau ekskursijų, mokykloje sukuriama daugiau mielų erdvių ir suteikiama daugiau galimybių.
Nes kai į pasiūlymus atsižvelgiama, idėjų, pasiūlymų ir galimybių daugėja. Juk tėvai ir patys mielai prisideda: tiek savo darbais, tiek pinigais, galų gale patys savanoriauja mokykloje.
Bet gali būti ir kitaip. Iš tiesų turime Lietuvoje mokyklų, kur tėvai yra vertinami kaip našta ir blogis. Įsivaizduokite, net mokyklos dokumentuose minima, kad pagrindinė problema yra tėvai.
Kur tai veda? Į antagonistinius santykius, į blogą atmosferą ir mikroklimatą mokykloje, galų gale į mokyklos įvaizdžio prastėjimą. Nes tėvai netyli ir netylės.
Šis komentaras skelbtas „Žinių radijuje“ birželio 26 d.
