Sekite 15min Google
Per savo darbą ne kartą sutikau žmonių, kurie tik suaugę atrado gebėjimus, apie kuriuos mokykloje nė neįtarė. Ne todėl, kad vaikystėje jiems trūko talento – tiesiog galimybė išbandyti save atsirado gerokai vėliau. Vis pagalvoju, kiek daugiau jie būtų galėję pasiekti, jei savo stiprybes būtų atradę dar mokykloje.
Vaikui iš šeimos, kuri gali skirti laiko ir pinigų papildomoms veikloms, mokykla nėra vienintelė vieta atrasti savo pomėgius ir stiprybes. Tačiau vaikui, kuris tokių galimybių neturi, ji gali būti vienintelė. Todėl kalbėdami apie švietimo nelygybę turėtume vertinti ne tik mokinių pasiekimų skirtumus, bet ir tai, ar kiekvienas vaikas apskritai turi progą sužinoti, ką sugeba.
Pažymiai parodo ne viską
Naujausio tarptautinio PISA tyrimo, kuriame vertinami penkiolikmečių gebėjimai, duomenimis, Lietuvos didžiųjų miestų ir kaimo vietovių mokinių gamtos mokslų pasiekimų skirtumas apytiksliai prilygsta daugiau nei trejiems mokymosi metams. Tai beveik dvigubai didesnis atotrūkis nei vidutiniškai Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos (EBPO) šalyse. Estijoje ir Suomijoje jis nesiekia nė vienų mokymosi metų.
Šie skaičiai rodo, kad Lietuvoje vis dar svarbu, kur vaikas mokosi. Reikšmės turi ir šeimos aplinka. Per trejus metus gamtos mokslų pasiekimų atotrūkis tarp palankiausiomis ir nepalankiausiomis socialinėmis bei ekonominėmis sąlygomis augančių mokinių sumažėjo, tačiau vis dar išlieka didelis.
Be to, pažymiai ir testų rezultatai atskleidžia tik dalį vaiko gebėjimų. Jie parodo, kaip jam sekasi mokytis, bet nebūtinai padeda suprasti, kokiose srityse jis galėtų save atrasti. Pavyzdžiui, mokinys gali domėtis, kaip veikia įvairūs prietaisai, tačiau niekada neturėti progos apsilankyti inžinerijos laboratorijoje ar pats ką nors sukonstruoti. Kitas gali puikiai reikšti mintis ir mėgti diskutuoti, bet nesusipažinti su žurnalisto ar teisininko darbu. Tokios patirtys padėtų vaikams geriau suprasti savo stiprybes ir pamatyti, kur jas galima pritaikyti.
Pažymiai ir testų rezultatai atskleidžia tik dalį vaiko gebėjimų.
Vieniems vaikams tokias galimybes suteikia šeima. Kitų kelias į jas priklauso nuo to, ką gali pasiūlyti mokykla.
Talentą pastebėti – tik pusė darbo
Kartu su organizacijos „Švietimas #1“ komanda ir ISM Vadybos ir ekonomikos universitetu parengėme Švietimo kelrodį – dešimties žingsnių planą, kuriuo siekiame geriausio švietimo Europoje kiekvienam Lietuvos vaikui. Vienas jo tikslų – mažinti skirtumus tarp mokyklų ir užtikrinti, kad vaikai gautų pagalbą tada, kai jos reikia.
Kelrodyje siūlome aiškiau apibrėžti mokymosi tikslus, nuosekliai stebėti kiekvieno mokinio pažangą, stiprinti mokytojų rengimą ir sudaryti geresnes sąlygas jiems dirbti kartu. Tai svarbu ne tik dėl mokymosi rezultatų. Mokytojas kasdien mato, kokios užduotys vaiką įtraukia, kur jis imasi iniciatyvos, kuo domisi. Tačiau tam, kad pastebėtas gebėjimas augtų, reikia laiko, individualaus dėmesio ir galimybių vaikui išbandyti save.
Dirbdama su talentų ugdymo iniciatyvomis matau dar vieną kryptį, kuriai mokyklose reikėtų daugiau dėmesio – ankstyvą pažintį su profesijomis ir skirtingomis veiklos sritimis.
Vaikams jau pagrindinėje mokykloje reikia galimybių susitikti su įvairių sričių žmonėmis, pamatyti jų darbą, išbandyti praktines užduotis, sulaukti mentorių pagalbos. Tai padėtų suprasti ne tik tai, kokios profesijos egzistuoja, bet ir kur galima pritaikyti savo gebėjimus. Žinoma, tai, ko darbo rinkai reikia šiandien, po dešimtmečio gali būti nebeaktualu. Tačiau profesijų pažinimo tikslas nėra kuo anksčiau pasirinkti vieną gyvenimo kelią. Tokios patirtys žadina smalsumą, plečia akiratį ir padeda vaikui atrasti galimybes, apie kurias jis anksčiau galbūt nė nesusimąstė.
Lietuvoje jau yra mokyklų, kuriose vaikai dalyvauja įvairiuose projektuose, lankosi laboratorijose, susitinka su skirtingų profesijų atstovais. Tačiau ne visur tokių galimybių tiek pat. Vienose mokyklose aktyvūs vadovai ir mokytojai suburia partnerius, ieško papildomų išteklių, organizuoja veiklas, o kitose tokių galimybių gerokai mažiau.
Kodėl geros galimybės pasiekia ne visus vaikus?
Viena iš priežasčių – projektinis finansavimas. Dalis veiklų, kurios padeda vaikams pažinti profesijas, išbandyti save ir susitikti su mentoriais, vyksta tik tol, kol joms skiriamas finansavimas. Jam pasibaigus, gali nutrūkti ir pasiteisinusios iniciatyvos.
Dirbdama su talentų ugdymo iniciatyvomis ne kartą mačiau, kiek daug jaunam žmogui gali reikšti galimybė išbandyti save ir susipažinti su skirtingų sričių profesionalais. Todėl manau, kad profesijų pažinimas, mentorystė ir praktinės veiklos turėtų būti nuolatinė ugdymo dalis, o ne papildoma galimybė tik kai kurių mokyklų mokiniams. Ypač svarbu jas užtikrinti ten, kur vaikai tokių patirčių negali gauti už mokyklos ribų.
Tam nebūtina kiekvienoje mokykloje kurti atskiros programos. Mokyklos galėtų nuosekliai bendradarbiauti su aukštosiomis mokyklomis, įmonėmis, įvairių sričių specialistais ir organizacijomis, kurios jau turi tokios veiklos patirties. Svarbiausia, kad šis bendradarbiavimas būtų tęstinis, o ne priklausytų nuo vieno projekto ar pavienio entuziasto.
Švietimo kelrodyje siūlome pokyčius pirmiausia išbandyti, įvertinti jų rezultatus ir pasiteisinusius sprendimus plėsti. Tokio požiūrio reikėtų ir ugdant vaikų talentus. Užuot kaskart pradėję naujas trumpalaikes iniciatyvas, turėtume pasirūpinti, kad jau pasiteisinusios veiklos pasiektų daugiau mokyklų.
Norime, kad Lietuvos švietimas būtų geriausias Europoje. Tačiau šį siekį vertinčiau ne tik pagal mokinių rezultatus tarptautiniuose tyrimuose. Man taip pat svarbu, ar kiekvienas vaikas mokykloje turėjo galimybę atrasti savo stiprybes ir suprasti, kur jas gali panaudoti. Jei tokią galimybę suteiksime tik daliai vaikų, Lietuva ir toliau praras talentus, kuriuos galėjome padėti atskleisti.
