Sekite 15min Google
Per trejus Kultūros skyriaus vedėjo vadovavimo metus Skyrių paliko 8 darbuotojos (iš jų keturios per pastaruosius du mėnesius), nors įprastai jame dirba tik apie 8-9 darbuotojai. Per pastaruosius 20 metų Vilniaus miesto savivaldybėje tokio masto situacijos, kokia susiklostė Kultūros skyriuje, nebuvo.
Plačiau – Vilniaus savivaldybėje neramu: vieną skyrių paliko pusė darbuotojų, bet vadovybė savo kaltės nemato.
Darbuotojos nurodė, kad sprendimą nutraukti darbo santykius lėmė vadovo elgesys – netinkamas bendravimas, psichologinis spaudimas ir jų patirta, kaip pačios darbuotojos įvardijo, psichologinio smurto atmosfera. Todėl kyla vienas esminis klausimas: kodėl, esant tokiam darbuotojų kaitos mastui ir darbuotojoms ne kartą išsakant bei teikiant informaciją apie galimai netinkamą vadovo elgesį, psichologinį spaudimą, smurtą ir nepalankų mikroklimatą, nebuvo sulaukta adekvačios ir savalaikės Vilniaus miesto mero bei Savivaldybės administracijos reakcijos?
Užbėgdamas įvykiams už akių informuoju, kad mano tekste nurodyta informacija nėra nepagrįsta ar išgalvota – tai viešai žinomos aplinkybės.
Visų pirma remiuosi Kultūros skyriaus darbuotojų kolektyviniu skundu „Dėl vadovo sistemingai vykdomo psichologinio smurto“ (2026 m. vasario mėn.), kuris buvo pateiktas Savivaldybės administracijos direktoriui.
Jame detaliai aprašomos konkrečios netinkamos vedėjo Tado Rimdžiaus elgesio formos: pakeltas balsas, durų trankymas, darbuotojų judėjimo ribojimas, sąmoningas ignoravimas, nepagrįstai žeminanti kritika. Skunde rašoma, kad dėl vadovo elgesio, pasireiškiančio pakeltu tonu, nepagarbiu, neetišku bendravimu, durų ar stalo trankymu ir kt.,
Skyriaus darbuotojos patiria nuolatinę emocinę įtampą, kuri apsunkina sklandų darbinių funkcijų vykdymą. Skyriaus darbuotojos patiria stresą, nesaugumo jausmą, o tai turi tiesioginę įtaką darbo kokybei bei psichologinei sveikatai. Keli darbuotojai yra kreipęsi į gydytojus, o sveikatos sutrikimai buvo patvirtinti ir užfiksuoti medicininiuose dokumentuose. Skundą pasirašė Kultūros skyriaus darbuotojų grupė.
Taip pat savo nuomonę grindžiu Vilniaus miesto savivaldybės administracijos darbuotojų profesinės sąjungos skundu „Dėl psichologinės įtampos (mobingo) Kultūros skyriuje“ (2026 m. kovo mėn.), kuris buvo pateiktas administracijos direktoriui Adomui Bužinskui ir darbo grupei „Dirbam kartu“. Šiame skunde yra nurodoma, kad darbuotojai patyrė hospitalizaciją, diagnozuotus sveikatos sutrikimus, mišrų nerimo sutrikimą.
Skundas pagrįstas darbuotojų anonimine apklausa. Taip pat savo pasisakymus grindžiu ir pateiktu skundu dėl darbuotojų teisių pažeidimų bei psichologinio smurto darbe „Dėl psichologinės įtampos (mobingo) savivaldybės Kultūros skyriuje“ (2026 m. birželio mėn.) Valstybinei darbo inspekcijai. Savo pasisakymus taip pat grindžiu ir vykstančiu teisminiu procesu Regionų administraciniame teisme dėl tarnybinės veiklos vertinimo, kuris siejamas su diskriminaciniu skyriaus vedėjo Tado Rimdžiaus elgesiu.
Lietuvos Respublikos įstatymuose nėra apibrėžta mobingo sąvoka, tačiau teisės doktrinoje mobingas suprantamas kaip ilgalaikis, sistemingas psichologinis teroras, kuriuo pažeidžiama darbuotojo profesinė, materialinė, socialinė ar psichologinė gerovė, sukeliamas poveikis psichinei ir fizinei darbuotojo sveikatai, reputacijai, mažinamas darbuotojo produktyvumas.
Šioje vietoje verta pažymėti, kad skundų dėl smurtaujančio vadovo daugiau nei pakanka, kad būtų imtasi veiksmų, kurie net formaliai yra aprašyti Vilniaus miesto savivaldybės administracijos darbuotojų saugios darbo aplinkos politikos ir jos įgyvendinimo tvarkos apraše.
Situacija administracijoje yra gerai žinoma, tačiau tuo pat metu ji lieka „pakabinta“, tarsi būtų laukiama komandos iš viršaus. Prieštaraudama pačios sukurtai tvarkai, administracija, gavusi pranešimą apie konkrečių darbuotojų patirtą smurtą iš tiesioginio vadovo, nors pačios Savivaldybės tvarka aiškiai numato, kad šalys (darbuotojas patyręs smurtą ir smurtavęs darbuotojas) apklausiamos atskirai, Skyriaus darbuotojoms (tarnautojoms) buvo pasiūlytas bendras susitikimas, kuriame dalyvautų prieš jas psichologiškai smurtaujantis tiesioginis vadovas.
Darbuotojoms po neigiamos kalibracijos procedūros patirties atsisakius dalyvauti bendrame susitikime su vadovu, šalys apklaustos atskirai. Tačiau nei šių apklausų, nei paties skundo tyrimo rezultatai darbuotojoms (tarnautojoms) nebuvo pristatyti, jos nebuvo supažindintos su planuojamomis priemonėmis, kuriomis yra ar bus sprendžiama susiklosčiusi situacija.
O Darbo grupės „Dirbam kartu“ atsakymas skamba kaip patyčios: "Skyriaus darbuotojai informuoti apie galimybę, esant poreikiui, gauti nemokamas psichologo konsultacijas, t. y.:
1. Emocinės gerovės konsultantai Vilniuje: nemokamos pagalbos tel.
2. Nemokamą pagalbą Vilniaus mieste teikiančios įstaigos (bukletas pridedamas);
3. Daugiau apie nemokamas psichologo konsultacijas rasite – Kompleksinės paslaugos šeimai Vilniaus mieste.”
Nors pažangiose demokratinėse valstybėse smurto darbo aplinkoje atvejais viena iš pagrindinių priemonių yra galimo smurtautojo atskyrimas nuo nukentėjusių darbuotojų, mūsų Savivaldybės administracija tokios priemonės nesiėmė.
Užtat Savivaldybės administracija atliko PROFESINĖS RIZIKOS VERTINIMĄ KULTŪROS SKYRIUJE ir vėl pateikė šokiruojančias rekomendacijas:
„1. Kultūros skyriaus darbuotojus supažindinti su smurto ir priekabiavimo prevencijos politika;
2. Iki 2026 m. pabaigos organizuoti mokymus konfliktų valdymo ir psichologinio smurto prevencijos temomis;
3. Vadovą įpareigoti tolygiai paskirstyti darbo krūvį ir apie naujas užduotis darbuotojus informuoti kaip įmanoma anksčiau;
4. Ne rečiau kaip kartą per ketvirtį Skyriaus vedėjui organizuoti individualius pokalbius su darbuotojais dėl jų emocinės savijautos ir kylančių sunkumų, taip pat teikti darbuotojams grįžtamąjį ryšį.“
Darbuotojos, pranešusios apie patiriamą psichologinį smurtą, buvo paliktos dirbti toje pačioje aplinkoje su asmeniu, dėl kurio elgesio jos ir kreipėsi pagalbos. Tokia situacija siunčia aiškų signalą, kad jų išsakytos problemos nėra pakankamai svarbios. Dar daugiau – neveikimas tokioje situacijoje gali būti suprastas kaip administracijos tolerancija esamai padėčiai ir, neformaliai vertinant, kaip stojimas į galimo smurtautojo pusę, o ne nukentėjusių darbuotojų apsauga.
Iš anksto galiu nuspėti ir galimus administracijos atsakymus: kad Savivaldybę tikrina atsakingos institucijos, kad yra patvirtintos visos reikalingos tvarkos, kad administracija deda visas pastangas situacijai išspręsti ir kad Valstybinė darbo inspekcija nenustatė administracijos neveikimo.
Ir tai yra tiesa, tačiau „VDI yra kontrolės institucija, kuri kontroliuoja DK ir kitų darbo teisės normų bei darbuotojų saugos ir sveikatos norminių teisės aktų reikalavimų vykdymą, tai yra tikrina, kaip jų laikosi darbdaviai. VDI nekontroliuoja, kaip ūkio subjektų darbuotojai laikosi įmonių lokaliniuose teisės aktuose nustatytų reikalavimų, įskaitant ir draudimą taikyti psichologinį smurtą.
Tokią kontrolę vykdo ir drausminio poveikio priemones darbuotojų atžvilgiu taiko (pvz., įspėja apie galimą atleidimą iš darbo ar net atleidžia iš darbo) išskirtinai tik darbdaviai.
Todėl jeigu darbuotojas mano, kad jo atžvilgiu, pvz., tiesioginis vadovas (skyriaus vedėjas) ar bendradarbiai elgiasi netinkamai ar taiko psichologinį smurtą, pirmiausia apie tai turėtų informuoti savo darbdavį tokia tvarka, kokia reglamentuota įmonėje.“
Psichologinio smurto darbe atveju darbuotojas neturi būti paliekamas vienas su pareiga įrodyti visas aplinkybes. Gavęs pranešimą, darbdavys privalo objektyviai ir nešališkai ištirti situaciją, įvertinti surinktus duomenis ir imtis reikiamų priemonių darbuotojui apsaugoti.
Dokumentų, procedūrų ir patikrinimų buvimas negali pakeisti realių rezultatų: darbuotojų skundų, jų patirtų problemų, darbuotojų kaitos ir to, ar po pakartotinių pranešimų situacija faktiškai pasikeitė. Todėl klausimas nėra vien tai, ar administracija formaliai atliko tam tikrus veiksmus, bet ir tai, ar šie veiksmai buvo pakankami, veiksmingi ir realiai apsaugojo darbuotojus.
P.S. Šis tekstas nėra politinės kovos ar rinkimų kampanijos elementas. Tai tik žmogiškumo išraiška, siekiant apginti ir palaikyti visus, nukentėjusius nuo psichologinio smurto darbe.
Jaroslavas Kaminskis yra Vilniaus miesto savivaldybės tarybos narys, Opozicijos lyderis, Kultūros ir turizmo reikalų komiteto narys
