Klausimą, ką daryčiau atejus dienai X, atsakyti lengviau – tam gali pasidaryti planą ir tikėtis, kad galėsi jo laikytis, paaukoti ir padėti Ukrainai – tai sprendimai, kuriuos priimi, bet už juos nesi atsakingas. Tuos klausimus atsakę karo pradžioje, man regis, nurimome, grįžome prie savo darbų, nelabai svarbių, bet darytinų projektų, paprasto gyvenimo. Žinau žmonių, kurie sąmoningai riboja save nuo neigiamos informacijos, nes juk pakeisti nieko negalime. Bet štai – gali būti, kad laukianti grėsmė yra kitokia negu įsivaizdavom? Ne ten kur tikėjomės? Ir nuo savo atsakomybės pabėgti nebepavyks?
Žmogus negali gyventi visada su įjungtu pavojaus signalu, tai neįmanoma. Be to, matyt, visi galvojam, kad yra kažkas, kas galvoja už mus – VSD, STT ir visos kitos tarnybos, protingi vyrai ir moterys, yra juk taip vadinami visuomenininkai ir pilietinė visuomenė.
Gal reikėtų iš pradžių susitarti, kas ta pilietinė visuomenė. Ar tai kažkoks baigtinis sąrašas piliečių ir nevyriausybinių organizacijų, kurios kartas nuo karto pasirašo viešo pasipiktinimo laiškus, ar tai tiesiog visi piliečiai, o gal net ne piliečiai, o žmonės turintys pilietinę poziciją – tam tikrą aiškiai išreikštą moralinį pasirinkimą. Pastaruoju atveju turėtume didelį spektrą nuomonių, kurias reikia priimti, bet susitarus dėl kelių esminių dalykų turėtume galimybę nepražūti. Turime galimybę drąsiai kelti hipotezes ir ieškoti sprendimų. Manau, neturime jokių kitų galimybių šioje karo ir diktatūrų akivaizdoje nei kalbėtis vieni su kitais, ir nors tai atrodo paprastas dalykas, jis toks nėra. Kalbėjimasis ir klausymas reikalauja kasdienės praktikos ir disciplinos, gal net atskiro algoritmo.
Taigi, ką galime daryti kiekvieną dieną dabar:
-
Neturėti iliuzijų, kurios vis dar sklando ore – kad viskas bus gerai; bus kaip būti privalo; kaip visada po konservatorių būna socialdemokratai, o po to vėl konservatoriai ir taip per amžius; kad ateis jauni žmonės, jie žino geriau, tik reikia išlaukti. Nebūtinai. Veikiami esame ne tik vietos politikos, štai komunikuojame socialiniuose tinkluose, kurie yra globalios visuomenės dalis. Priimkime faktą, kad pasaulis ir įvairūs procesai – vietos ir globalus – vėl ir vėl įrodo besąs neprognozuojamas.
-
Išeiti iš savo burbulo, susidraugauti su kitokiu, pažinti kitą. Burtis bendruomenėse, skatinti jose įvairovę, dialogą; tik tada, kai dalyvaujame, girdime – turime šansų pažinti tikrovę ir į ką atsiremti. Kita vertus, jei atpažįstate, jog jumyse vyrauja nepasitikėjimas kitais žmonėmis ir valstybe – tai niekur neveda. Krizės atveju – turi kliautis kitais, turi būti sukūręs savo saugumo tinklus.
-
Nustoti pravardžiuotis. Pasikeitus lyderiams, vėl atsirišo liežuviai, išlindo bjauriausios pravardės, – kur tai veda? Gal sutarkime – kas ant kito sako, ant savęs pasisako. Suprantu, kad turi būti kažkoks protokolas, kaip elgtis su samdomais įtakos agentais, bet turime išmokti kalbėtis su žmonėmis, kurių moraliniai pasirinkimai kitokie, turime išmokti ir kritikuoti ir priimti kritiką. Perimus Trumpo retorikos stilių vis daugiau visuomenininkų leidžia sau klijuoti etiketes neprisiimant atsakomybės už bendrą viešąją kultūrą. Taip panašėjame į tuos, į kuriuos panašūs tikrai nenorime būti. Taip, socialiniuose tinkluose mandagi retorika neparduoda, bet ar ne patys nusistatome ribas?
-
Peržiūrėti veiklos prioritetus, visas biudžeto eilutes – ar tikrai nėra nei vieno projekto, kuris nėra šiuo metu tikrai prasmingas? Ar galime peržiūrėti, kad mūsų veiklose būtų aiškus protokolas vedantis į didesnį visuomenė atsparumą? Ne tik galime, privalome rasti naujus tikslus ir naujas priemones. Buvo laikas, kai reikėjo Erasmus programos tam, kad Europos jaunimas pažindamas vieni kitus atpažintų bendras vertybes ir panašumus, kurie išgyvendintų priešiškumą, užglaistytų tarpvalstybinius aštrumus. Dabar metas kurti kitas programas, veiklas, vedančias į vietos bendruomenių ir visos Europos atsparumą.
-
Įdarbinkite savo kompetencijas – valstybinėse įstaigose, šauliuose, nevyriausybinėse organizacijose, taip tikrai žinosite, kad padarėte, ką galėjote.
Nesiūlau atsisakyti žmogaus teisių darbotvarkės, bet gal reikia kalbėtis IR apie žmogaus pareigas. Ką mes privalome daryti, jeigu norime išlikti? Atpažįstantys tiesą, turintys drąsos ją ginti. Juk už tai esame atsakingi tik mes patys.
Skamba gana abstrakčiai, šūkiai ir lozungai? Bet kai žinome, ko norime, kokių tarpinių rezultatų laukiame, iš šios pilietinės atsakomybės erdvės galime konstruoti ir veiklas, ir projektus, kurie ne šiaip darytini, bet būtini.
