„Internacionalinė pareiga“. Šios pareigos vedama Sovietų Sąjunga 1956 metais sutrypė Budapešto revoliuciją, po dvylikos metų paraku išdegino Prahos pavasarį, o 1979-aisiais nuskubėjo per Pamyro kalnus gelbėti Afganistano „liaudies“. Sovietų Sąjungos teisių ir paveldo perėmėja Rusija elgiasi pagal tą patį modelį.
Penktadienį išgirdome ir kitą pasiteisinimą – Rusijos tankai į Gruzijai priklausančią Pietų Osetiją įvažiavo tam, kad apgintų ten esančius Rusijos taikdarius. Ar tai neprimena Sovietų Sąjungos ultimatumų Baltijos valstybėms 1940-aisiais konteksto? Tada sovietai irgi prisidengė tuo, kad neva jų riboto dydžio kariniams daliniams, prieš pusmetį įvestiems į Lietuvą, Latviją ir Estiją, nesaugu. Juos reikia apsaugoti ir apginti, įvedant dar didesnes kariuomenes.
Trojos arklio taktika suveikė ir Gruzijoje. Rusijos taikdariai Pietų Osetijoje bazuojasi jau pusantro dešimtmečio. Ir štai, pagaliau atėjo laikas sužaisti jų korta, greta metus ir Cchinvalio gyventojų prašymo atvažiuoti su tankais tūzą. Rusijos propaganda pastaraisiais metais pasiekė meistriškumo aukštumas ir jos ploviklis puikiai veikia daugelio eilinių šios šalies piliečių smegenis. „Наше дело право“ (esame teisūs), - įsitikinę jie. Bet ar šis ploviklis veikia užsieniečių galvas?Rusijai būdingi dvigubi standartai. Negalėdama pakęsti bet kokio lygio separatizmo savo viduje, ji veržiasi laisvinti tautas užsienyje. Ir vienu, ir kitu atveju pripažįstamos tik vienos rūšies priemonės – šaudančios.
Čečėnijos atveju veikė. Vakarai stengdavosi užsimerkti, kai jiems kas nors prieš akis pakišdavo šokiruojančias nuotraukas iš karo zonos. Čia Rusijos vidaus reikalas, sakydavo kostiumuoti aukštas pareigas einantys ponai abipus Atlanto. Jiems tada nebuvo paranki karštligės purtoma ir skilinėjanti Rusija, po prakaituojančia pažastimi spaudžianti branduolinį lagaminėlį. Suveikė ir užkulisinės diplomatijos pragmatizmas: mes jums leidžiame tvarkytis Čečėnijoje, jūs mums netrukdote pasivaikščioti po Iraką. Tokie nerašyti susitarimai ir Rusijos propaganda ilgainiui paveikė ir Vakarų žiniasklaidos terminologiją – čečėnai imti vadinti ne sukilėliais, o maištininkais.
Rusijai būdingi dvigubi standartai. Negalėdama pakęsti bet kokio lygio separatizmo savo viduje, ji veržiasi laisvinti tautas užsienyje. Ir vienu, ir kitu atveju pripažįstamos tik vienos rūšies priemonės – šaudančios. Tačiau Gruzijos atveju Rusija vis dėlto buvo nemaloniai nustebinta Vakarų „nesupratingumo“ – Jungtinių Tautų saugumo taryboje Rusija sulaukė kitų tarybos narių priešiškumo ir raginimo nutraukti ugnį.
Gruziją dabartinėje situacijoje galima būtų apkaltinti tik karštakošiškumu ir avantiūrizmu. Kai po kelias dienas trukusių susidūrimų Gruzijos ir Pietų Osetijos pasienyje gruzinai pajudėjo į Cchinvalį, iš anksto buvo aišku, kad Rusija neliks nuošalyje. Ji ir taip jau prarado daug Kaukazo, kurį taip sunkiai užkariavo XIX amžiaus pradžioje. Pietų Osetiją ir Abchaziją rusai laiko savo forpostais ir tvirtai stovi ant tos žemės kareiviškais batais, o Gruzijos suverenitetas šiose teritorijose jau beveik du dešimtmečius yra tik de jure statuso. Rusijos atsakas į gruzinų maršą buvo neišvengiamas.
Vargu ar gruzinai galėjo tikėtis ko nors kito. Nors... žvelgiant į Gruzijos karių, penktadienį ryte kolonomis traukusių į Cchinvalį, veidus atrodė, kad jie tikri savo sėkme. Jau po pusdienio Rusijos televizijos kanalai perdavė pasauliui kraupius vaizdus: tų pačių Gruzijos karių kūnai, tysantys gatvėse, degantys gruzinų tankai ir griuvėsiais virtusi Pietų Osetijos sostinė, kurią be gailesčio naikino visi konflikto dalyviai. Ar tokio išsigelbėjimo norėjo osetinai? Ar ir šį kartą priemonės pateisino tikslą? Pastarasis klausimas turėtų būti užduotas ir Gruzijai, neištvėrusiai ir pasiryžusiai savižudiškam žygiui, per kurį žuvo ir daugybė civilių.
Galbūt Gruzija tikėjosi greitos ir efektyvios Vakarų pagalbos. Gal pernelyg greitai patikėjo, kad ji, pretenduojanti tapti NATO ir net ES nare, pagal išgales dalyvaujanti visose įmanomose tarptautinėse misijose, Vakaruose jau priimama kaip neatskiriama jų dalis. Pasirodo, kad ji vis dar laikoma trečiojo pasaulio šalimi – Vakarų reakcija buvo lėta, o leksika Rusijos atžvilgiu neultimatyvi.
Nesulaukusi aiškios paramos, Gruzija pyktelėjo ir paskelbė išvesianti iš Irako abu tūkstančius savo karių, tarnaujančių JAV pajėgų sudėtyje. Vėliau persigalvojo ir pareiškė tūkstantį paliksianti – galbūt norėdama pabrėžti, kad ji vis dar tiki Vakarais, nors situacija pačioje Gruzijoje per tas kelias valandas taip susikomplikavo, kad šiai mažytei Kaukazo valstybei, patiriančiai vis naujus Rusijos aviacijos smūgius, tapo brangus kiekvienas vyras, galintis laikyti ginklą rankose.
Dabar svarbiausias yra klausimas, kada ir kur Rusijos kariai sustos. Net jei mūšiai nepersikels į Gruzijos sostinę, Rusija jau dabar gali švęsti pergalę – ją gąsdinusiems Gruzijos siekiams tapti NATO nare suduotas itin stiprus smūgis, o galimo įstojimo į Šiaurės aljansą data nusikėlė toli toli. NATO niekada nerizikuos į savo gretas priimti valstybę, kuri santykius su kaimynais priversta aiškintis ginklu.
Ir dar vienas klausimas. Kas būtų, jeigu Rusijos pagalbos paprašytų tibetiečiai arba, tarkime, kurdai? Rusija irgi pultų jų laisvinti? Leiskite tuo suabejoti. Netikriems mesijams svarbūs ne idealai, o sava nauda.
