Tokios emocijos pastaruoju metu užvaldo jaunus kauniečius, kadaise jų dievintoje Laisvės alėjoje. Visai neseniai ji tapo paskutinio atodūsio vieta jau trečiam jaunam lietuviui per pastaruosius metus. Po paskutinės žmogžusystės sukrutusi Kauno valdžia ant kilimėlio pasikvietė miesto policijos „grietinėlę“. Ši pristatė statistiką, teigiančią, jog Kaunas yra bene saugiausias šalies miestas, o išgirdusi kaltinimus dėl „atšipusios“ žmogžudysčių prevencijos, drįso apkaltinti dėl savo gyvybės besijaudinančius apsaugos vyrus. Po to Kauno valdžia pasikvietė barų bei naktinių klubų savininkus. Šio susitikimo rezultatai garsiai nenuskambėjo. Gal kažkas užmiršo kiek aktyviau pasikviesti žinių šia tema laukte laukusius žurnalistus? Tiesa, savivaldybės spaudos tarnyba išplatino kelis sausus sakinius, kuriuose darsyk pasikartojo pamokymas: „kaltink kitus, tik ne save“.
Pasirodo, dėl sunkiai protu suvokiamų žmogžudysčių kalti Seimo nariai, uždraudę rūkyti pasilinksminimo vietų vidinėse patalpose. O jei kalbėti atvirai, tai naktinių klubų savininkai šioje vietoje užuodė galimybę gauti užnugarį siekiant bent šiek tiek sušvelninti Tabako kontrolės įstatymą bei jame numatytus reikalavimus rūkomiesiems. Juk barams nenaudinga, kai rūkyti į lauką išeinantys studentai grįžta jau po svaigaus automobilinio alkoholizmo seanso.
Policijai nepatinka bailūs apsaugininkai, klubams – rūkančiajai jų auditorijai nepatogumus sukėlę seimūnai. Kas nepatinka Kauno valdžiai? Jai turėtų nepatikti tik jos nesugebėjimas surasti protingą ir veiksmingą sprendimą. O vietoj to, kad kažko imtųsi ar bent jau įvardintų receptą, kuris iš tikrųjų veiktų, ji imasi šantažo. „Kitas klubas, prie kurio įvyks kažkas panašaus, rizikuos prarasti teisę prekiauti alkoholiu“, - tokia išvada peršasi klausant valdžios pareigūnų, prabilusių apie naktinius klubus myriop pasiųsčiančias priemones.
Ką dabar daro klubai? Ant kilimėlio kviečiami apsaugos vadovai, kurie girdi grasinimus ir šantažą, jog užtikrinti apsaugą prie klubo yra mirtinas reikalas. O juk apsaugininkai – irgi žmonės. Patalpose jie dar gali kovoti su neblaiviais agresijos skleidėjais, kuriuos patys ir įleido. O lauke iš klubo išprašyti „bambalinio“ proto raumeningi vyrukai į pagalbą gali pasikviesti būrį dar raumeningesnių ir agresyvesnių vyrukų. Po tokių mūšių, kurių dažnas galėtų pasibaigti ir šūviais, iš miesto vadovų lūpų vargu ar piltųsi šantažu dvelkiantys reikalavimai.
Jie turėtų imtis itin ryžtingų darbų ir prisiimti kaltę dėl to, jog per ilgai sėdėjo patogiuose krėsluose nepakrutindami nei piršto. Valdžios klerkai pasakys: “Mes miesto centre esame įrengę vaizdo kameras ir visiškai atnaujinę apšvietimą“. Ko vertos kameros, jeigu jos naudingos tik dieną? Nes kai sutemsta monitoriaus ekrane būtų galima atpažinti nebent tiesiai po šviestuvu stovinčio savo geriausio draugo veidą. Ir tai kiek patinusį. Netvirtinu, jog vaizdo stebėjimo kameros ir pakeisti šviestuvai yra blogai. Bet tai pradinis pasiruošimo etapas.
Norint centrą paversti saugiausia miesto vieta, spinduliuojančia atsipalaidavimu, į centrą reikia pakviesti žmones. Vakarojančios įvairaus amžiaus porelės, šurmuliuojantis jaunimas, emocijų ir džiugesio kupina linksmybių atmosfera – tokiame miesto centre nebus ką veikti ne tik „bambaline“ logika mąstantiems buduliams, bet ir policininkams.
