Tenka konstatuoti, kad ilgai laukta demokratijos šventė taip ir neįvyko. Tiksliau tariant, ji buvo ne tokia, kokios tikėjomės. Taip, tiesiogiai renkamo mero institucija funkciškai sustiprėjo, išsiplėtė galios ir veikimo ribos. Tačiau, viena svarbiausių sąlygų, užtikrinančių bendruomenės savarankišumą, taip ir nebuvo išpildyta.
Kalba eina apie savivaldybės finansus. Tiksliau, apie jos biudžeto sudarymo principus. Deja, bet laikui bėgant Lietuvos savivaldybių biudžetai yra vis labiau centralizuojami ir tampa priklausomi nuo nacionalinės valdžios institucijų valios. Iš esmės, savivaldybės tampa nacionalinės valdžios finansiniais vietininkais regionuose, finansuojant joms įstatymai priskirtas funkcijas.
Dabar veikianti mokesčių sistema valstybėje siaurina savivaldos finansines galimybes iki minimumo ir eleminuoja bendruomenių savarankiškų sprendimų teisę. Neturėdama tvaraus ir realaus finansinio savarankiškumo, reali savivalda Lietuvoje yra tik fikcija arba poeto svajonė, kaip sakė vienas, garsaus filmo, herojus.
2025 metų Neringos savivaldybės biudžeto pajamos sudaro beveik 22 milijonus eurų (21 777,1 tūkst.). Biudžeto pajamos iš vietos gyventojų pajamų mokesčio yra 12 664,0 tūkst. eurų. Likusi biudžeto pajamų liūto dalis yra nuleidžiama iš viršaus, dotacijų, subsidijų forma.
Realybėje Neringos gyventojai bei verslas per metus sumoka kur kas daugiau mokesčių valdžiai, tačiau Neringos bendruomenės reikalams yra paliekama tikrai kukli suma. Kiti neringiškių pinigai nukeliauja į bendrą valstybės biudžeto katilą. Skandalinga yra tai, kad iš Neringos gyventojų sumokamo pajamų mokesčio (GPM) į vietinės savivaldybės biudžetą patenka tik 29,22 procentai jų sumokamo GPM. Daugiau, negu 70 proc. neringiškių sumokamo GPM paima centrinė valdžia.
Tai yra absoliučiai neteisinga čia gyvenančių žmonių atžvilgiu. Neringos gyventojai, mokėdami didelius mokesčius, tikisi ir nori gauti kokybiškas paslaugas.
Nori gyventi mieste, kuris yra apšviestas, gatvės suremontuotos, šaligatviai bei dviračių takai sutvarkyti. Nori, kad jų gyvenamoji aplinka būtų švari ir saugi. Tačiau valstybė, didžiosios dalies vietos gyventojų sumokamų mokesčių, nepalieka svarbiausiems artimosios žmonių aplinkos poreikiams tenkinti. Tai kuria demotyvuojančią atmosferą. Kokia motyvacija žmogui mokėti mokesčius, jeigu jis nežino, kur ir kam ir, kaip efektyviai jie yra išleidžiami?
Žiūrint objektyviai, Neringos savivaldybė yra išskirtinė savo geografinės padėties padiktuota specifika. Nei viena kita savivaldybė Lietuvoje nėra atribota vandens telkiniu nuo kontinentinės teritorijos. Nei vienos kitos savivaldybės iš abiejų pusių neskalauja vanduo. Jos neturi nei keltų, nei ilgus kilometrus besitęsiančių krantinių. Akivaizdu, kad tokia gamtinė lokacija diktuoja susisiekimo ir logistikos iššūkius, dėl kurių brangsta Neringoje parduodamos prekės ir paslaugos. Dabar galiojanti Lietuvos savivaldybių biudžeto nustatymo metodika niekaip neatliepia šios savivaldybės specifikos. Lygiai, kaip ir tai, kad santykinai didelėje savivaldybės teritorijoje gyvena mažas skaičius gyventojų.
Neringiškiai už viską turi mokėti brangiau, todėl savivaldybė nuolat atsiduria pinigų prašančiojo vaidmenyje. Kodėl iš vietos gyventojų atimami jų sumokėti mokesčiai? Ir čia gyvenančių žmonių gerbūvis labai dažnai priklauso nuo to, ar savivaldybės vadovams pavyks ministerijų kabinetuose iškaulyti papildomų lėšų. Per metus iš Neringos žmonių į centrinį iždą paimama apie 25 mln eurų. Jeigu bent pusė šios sumos liktų Neringoje, ji būtų sutvarkyta geriau, negu Monakas. Už šiuos pinigus būtų tvarkomos krantinės, gatvės, šaligatviai, dviračių takai.
Teisybės dėlei reikėtų paminėti faktą, kad Neringos savivaldybėje yra daug prisiregistravusių, bet nuolat negyvenančių gyventojų. Nuolatinių ir nenuolatinių gyventojų skaičius nuolat kinta, bet šiuo metu santykis apytiksliai yra 60/40 proc. nuolatinių gyventojų naudai. Net įvertinus šią aplinkybę ir sulyginus skaičius- palikus Neringos savivaldybės biudžetui 60 proc. ar bent 50 proc. gyventojų sumokamo GPM-o, reikštų, kad Neringos bendruomenės poreikiams kiekvienais metais būtų skiriama papildomai net 6 mln eurų.
Centrinė valdžia kartais savivaldybėms numeta kaulą ir propogandiškai ištrimituoja, kaip Lietuvoje yra rūpinamasi savivaldybių finansiniu pajėgumu. Bet išvyniavus spalvotą popieriuką, ten randi tik finasinio savarankiškumo iliuziją.
Štai, neseniai Seime priimtame NT mokesčio fiziniams asmenims įstatyme numatyta, kad NT mokesčio pirmam būstui pajamos nukeliaus į savivaldybių biudžetus. Tuo pačiu numatytos neapmokestinamos grindys yra 450 000 eurų. Tai, štai, savivaldybėms simboliškai nustatyta teisė savarankiškai nuspręsti, kokį metinio mokesčio tarifą, 0,1 iki 1 procento intervale nustatyti sumai, kuri viršija pagrindinio būsto neapmokestinamą vertę. Tenka pastebėti, kad turbūt NT, kuris kainuotų daugiau negu 450 tūkst. eurų, galima būtų surasti daugiausiai penkiose- septyniose Lietuvos savivaldybėse. Taigi, savivaldybių vaidmuo NT mokesčio reguliavime ir pajamos iš šio mokesčio yra daugiau teorijos ir spekuliacijos reikalas. Gal, net tam tikros patyčios savivaldybių adresu. Jokių apčiuopiamų papildomų pajamų iš NT mokesčio fiziniams asmenims į savivaldybės biudžetus nepateks.
Tokie centrinės valdžios gudravimai yra visiškai nepriimtini. Laikas imtis ryžtingų veiksmų stiprinant savivaldybių finansinį savarankiškumą. Galbūt, toms savivaldybėms, iš kurių gyventojų yra atimama ženkli gyventojų pajamų mokesčio dalis, reikėtų koordinuotai kreiptis į Konstitucinį teismą (KT). Pirmiausiai informuoti KT, kad nacionalinės valdžios institucijos pilna apimtimi neįgyvendino dar 2015 m. priimto KT sprendimo. Prieš 10 metų Teismas pripažino, kad Vilniaus savivaldybei tenkančios GPM dalies ribojimas prieštarauja Konstitucijai. Praėjo tiek laiko, tačiau ir toliau kyla pagrįstų abejonių, jog dabar galiojanti GPM mokesčio paskirstymo tarp savivaldybių tvarka atitinka pagrindinį šalies įstatymą.
Niekas kitas, išskyrus pačias savivaldybes ir neapgins savo teisių bei interesų. Panašu, kad gražios politikų kalbos apie šviesią savivaldybių ateitį tik ir lieka kalbomis, ypač, jeigu tie politikai prisėda ant centrinės valdžios sofkutės.
