Ar gali būti, kad paskutinį metų mėnesį, kai visa politinė valdžia ir aktyviausia pilietinė visuomenė buvo susitelkusi prie LRT pataisų, ką nors svarbaus savo valstybėje pražiūrėjome? Kol vieni aikštingai užsispyrė pakeisti LRT vadovo atleidimo tvarką dar iki Dievo sūnaus gimimo metinių, o kiti susitelkė pasipriešinti įstatymo sprintui protestuodami prie laužų, ministerijose juk ramiai įsisavinti praeinančių metų likučiai, paskelbti ir užbaigti konkursai, patyliukais suderinti ministro įsakymai. Aktyviausi žurnalistai neturėjo laisvų rankų tikrinti rutininės informacijos, nes reikalavo patraukti rankas nuo laisvo žodžio.
Šitą fokusavimo praradimo efektą visuomenė išgyveno prieš daugiau kaip 20 metų, per paksogeitą. Vėlgi – prieš pat Kalėdas. Tuomet rašiau „Verslo žinioms“ ir, atsimenu, net ekonominės informacijos laikraštis susitelkė į įvykius Prezidentūroje. Todėl niekas didesnio dėmesio neatkreipė į antrą didžiausią privatizavimo sandorį tuomet dar jaunutėlės valstybės istorijoje – elektros bendrovės pardavimą „Maximos“ savininkams.
Visų dėmesys buvo nukrypęs į Rolandą Paksą, kai 2003 m. gruodžio 17 d. tuometė Algirdo Brazausko Vyriausybė pritarė valstybei nuosavybės teise priklausančių akcinės bendrovės „Vakarų skirstomieji tinklai“ akcijų pirkimo-pardavimo sutarties projektui. Šių metų gruodžio 17 d. naktį Lietuvos Seimas po svarstymo pritarė LRT įstatymo pataisai (su įpaišytu katino mandatu).
2003 m. gruodžio 23 d. Seime pradėtas prezidento apkaltos procesas – sudaryta specialioji tyrimo komisija, o „Maximos“ savininkai, sumokėdami pinigus Vyriausybei, tvarkingai užbaigė sandorį. Jeigu nebūtų sunegalavęs Seimo Kultūros komiteto pirmininkas, mes šiemet prieš pat Dievo sūnaus atėjimo šventę irgi būtume sulaukę pataisyto Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos įstatymo.
Kodėl kalbu šiomis analogijomis? Kai visų akys (ir kai kurių širdys) buvo nukrypusios į prezidentą, kaip vėliau bus nustatyta – pažeidžiamą, o dar vėliau – pašalintą iš šalies vadovo krėslo, tuomet iš kito galo buvo įgyvendinama „amžiaus afera“, kaip vėliau šitą elektrinį buldozerį apibūdino Lietuvos banko ekonomistas, o dabar – konservatorius Seimo narys Raimondas Kuodis.
Su jo ekspertine pagalba aš pats aferos ankstyvuosius požymius aprašiau „Verslo žiniose“, kai jau įvykus privatizavimo sandoriui ir nušalinus prezidentą, paskambinau energingam elektros tinklus valdančios įmonės vadovui Dariui Nedzinskui ir uždaviau kelis klausimus. Panašu, kad iki tol niekas jam nebuvo uždavęs nepatogių klausimų – žiniasklaida daugiausiai skelbė pačios bendrovės ir Vyriausybės informaciją. „Jūs kas – prokuroras?“, – atsakė bendrovės direktorius ir metė ragelį (tais laikais rageliai buvo metami, nes daugelis dar naudojo laidinius telefonus).
Štai ką pavyko išsiaiškinti: „Maximos“ vaikinai elektros tinklų įmonę nusipirko pačios nusipirktosios įmonės lėšomis, o laikinasis prezidentas Artūras Paulauskas pasirašė įstatymą, kuriuo elektros kaina turėjo automatiškai išaugti dvigubai (tačiau Vyriausybė įstatymo nesilaikė ir kainų nepadvigubino).
Atsimenu dabar tai todėl, nes schema buvo labai gerai apgalvota – iš laiko atstumo dar geriau matosi. Ateityje akivaizdžiai matysime, kad Remigijaus Žemaitaičio 2025 m. sausio 15 d. surinktais parašais atlikti LRT auditą irgi įgyvendinamas aiškus planas. Tada, prieš 22 metus, iš anksto pasirūpinta, kad privatizavimo konkurse galėtų dalyvauti tik lietuviško kapitalo įmonė, turinti tam tikro dydžio apyvartą. Neįmanomas atsitiktinumas: už „Vakarų skirstomuosius tinklus“ beveik 540 mln. eurų pasiūliusios „NDX energijos“ kaina buvo vos keliais milijonais mažesnė negu „Achemos“ statymas. Vėliau apie 4 kartus padidintas nusipirktosios įmonės kapitalas ir iš įmonės išsunkti pinigai, kurie buvo išmokėti naujiesiems savininkams kaip dividendai. Klasiška pokerio partija.
Apšilę kojas ūkyje „Maximos“ vaikinai ėmė lošti dar didesnėmis sumomis ir pasiūlė Gedimino Kirkilo Vyriausybei kartu statyti atominę elektrinę. Net prezidentas Valdas Adamkus neturėjo galios atsispirti „trigalvio slibino“ kerams ir šitaip pasaulį išvydo lietuviškos oligarchijos kūdikis „Leo LT“, tiesa, neilgai teišgyvenęs ir valstybei, skaičiuojant litais nuo elektros tinklų privatizavimo datos, atsiėjęs milijardinius nuostolius. Tokius apskaičiavimus patvirtino ir parlamentinis tyrimas 2018 m. prie valstiečių daugumos.
Pastebėtina, kad „trigalvį slibiną“ įteisinęs Atominės elektrinės įstatymas priimtas vėlgi paskutiniosiomis Seimo sesijos dienomis, tik ne žiemą, o vasarą – 2007 m. birželio 28 dieną. Priimtas su įspūdingu palaikymu, balsavus arba susilaikius vos 12 parlamentarų. Artūras Skardžius, aišku, pritarė (tik „slibino auditą“ vėliau darė ne jis pats, o Vytautas Bakas). Bet pritarė tada ir Andrius Kubilius. Akivaizdu, kad parlamentarai nesuprato, už ką balsuoja. Kaip ir dabar, kai įjungus buldozerį daugelis tiesiog spaudo mygtukus pagal partinę liniją. Dar viena egzotiška sąšauka su šiandiena: „Leo LT“ įstatymo priėmimo procedūrą tądien, paskutinėmis dienomis iki vasaros atostogų, kuravo Ekonomikos komiteto pirmininkė Birutė Vėsaitė, dabar – viena aktyviausių LRT įstatymo pataisos advokačių.
Žvelgiant iš laiko perspektyvos, į akis krinta kita įspūdinga detalė: juk tame pačiame Seimo posėdyje, įteisinusiame „amžiaus aferą“, valdantieji kairieji su socialdemokratais priešakyje sudarė tyrimo komisiją, kuri vėliau konservatorių partiją pripažino teroriste organizacija! Kad ir ne kalėdinis, vis dėlto koks stebuklas tais laikais buvo Seimas.
Kodėl dabar atsimenu šias mūsų demokratijos anomalijas ir visa tai pasakoju… Ne, istorija nesikartoja. Bet istorija tikrai rimuojasi. Kai prieš 22 metus pilietinė visuomenė susitelkė ginti valstybės pamatinę instituciją nuo rusų įtakos, kiti gi patyliukais susitvarkė reikalus. Kai dabar pilietinė visuomenė susitelkė ginti kitą valstybės pamatinį institutą – žodžio ir saviraiškos laisvę – nuo tipiško putinizacijos etiudo, daugiau manevro erdvės atsiranda piktiems kėslams ir neskaidriems ekonominiams ketinimams.
Tad nepraraskime budrumo! Negi visus jau įtikino krašto apsaugos ministro žodžio prezidentui, kad viskas su Rūdninkų poligono konkursu yra gerai, – negi tiek ir užtenka? Koks iš tikrųjų yra Seime pavesto atlikti krašto apsaugos pirkimų audito tikslas? Nežinau atsakymų, tik keliu klausimus, kaip dabar mėgstama sakyti.
Anksčiau ar vėliau sužinosime.
O jeigu nesužinosime, gal dar vieną auditą ponas Skardžius užsakys?
