Nors ši diena pamažu išstūmė Visų Šventųjų šventę (bet nepanaikino) iš aktyvių liuteronų tikinčiųjų sąmonės, jos prasmė yra gili. Šią dieną prisimename ne tik visus iškeliavusiuosius, bet, pirmiausia, amžinybę kaip visų krikščionių dalią, kur tikėjimas Kristumi virs amžinu susitikimu su Juo. Toji dalia ir dalis priimama kaip Dievo dovana, kurios vertė išblanksta gyvenimo rūpesčiuose ir keliuose, o išryškėja tam tikrose gyvenimo situacijose, apie kurias esu jau rašęs ir nenoiu kartotis.
Šiandien norėčiau prisiliesti prie Mažosios Lietuvos, o tuo pačiu ir visos Liuteronų bažnyčios paveldo – giesmių. Mažoji Lietuva mums svarbi, nes iš ten nuo XVI amžiaus iki XX a. pirmosios pusės pas mus keliavo versti bei sukurti lietuviški giesmių tekstai, kurie mūsų Bažnyčios kasdieniniame gyvenime yra neatsiejama dalis ir kuriuos bent dalinai – tiek tekstą, tiek melodiją – žino bent kiek pamaldose dalyvaujantis tikintysis.
Į šį paveldą verta atsigręžti, nest tai – daugelio kartų, pergyvenusių karus, marus, netektis bei kitokius išbandymus, patirtis, kurios centre ne šiaip kančia ir baimė, bet Kristus ir Jo Žodyje duotas pažadas. Juo pasikliovę ne tik sugebėjo išgyventi sunkumus, bet energingai ir uoliai kurti savo gyvenimą bei visuotinai priimtiną aplinką, nes su begaline viltimi kartu ugdėsi ir atsakomybė už savo ir kitų gyvenimą.
Kadangi viso giesmių lobyno apžvelgti tikrai nepavyks (nes amžinybei skirtų giesmių yra tikrai daug), paliesiu tik porą, kas leistų mums šį sekmadienį kiek nurimti ir pažvelgti už laiko.
Pirmosios autorius – Simonas Dachas (taip pat sukūręs Taravos Anikę, 17 a.). Jis rašė taip:
Amžinybe, Tu – alga išrinktųjų,
Išgąsti piktų, Kaltėj mirštančiųjų.
Būk man vis minty,
Sieloj ir širdy.
Amžinybė suvokiama kaip amžinas gyvenimas. Tikintiesiems – tarsi alga, o atmetusiems Kistų – kaip išgastis ir baimė be Jo. Čia krikščionis bei drauge giedanti parapija ragina save nepamiršti, kad amžinybė tai likimas, kuris kiekvieną krikščionį lydi jau laikinajame gyvenime. Bet toji amžinybė nėra vien filosofinė kategorija ar kažkas netikro, bet garantuota, nupelnyta Kristaus krauju, sugrąžinusiu mus į namus pas Dievą:
Jėzau mielasis, Tau dangus kainavo,
Kraujas Tavasis mums jį vėl atgavo...
Kas geriausia nutiks amžinybėje? Kas mus slegia šiame gyvenime?
Nuodėmės naštos mes nebeturėsim
Ir be paliovos džiaugtis ten galėsim.
Nugalėta nuodėmė – tai, ko negalime pasiekti šiame gyvenime ir ko nė vienas šventasis nepasiekė. Ir tai yra tikriausia našta, kuri bus sunaikinta.
Garantuota yra tai, kad patirsime tokią laisvę, kokios žemėje niekuomet nepatyrėme. Ir, būdami laisvi, susitiksime su kitais laisvaisiais – savo artimaisiais bei tikėjimo protėviais:
Sentėvius brangius ir kartu savuosius
Rasim artimus, ten išėjusiuosius...
Įprastai liuteroniška giesmė yra Šventojo Rašto apmąstymas, tad visa viltis yra sudėta į patikimą Dievo Žodį. Amžinybė yra ateities prisiminimas. Gyvenimui nebūdingas dėsnis krikščioniui tampa tirove. Netgi – būtina tikrove.
Iš čia kyla kita būtinybė – pažvelgti į savo dabartinį gyvenimą ir jo lūkesčius. Norėčiau pasiūlyti pažvelgti į minėtojo Simono Dacho bičiulio Johanno Francko, Karaliaučiaus universiteto absolvento, teisininko, poeto bei daugelio giesmių autoriaus giesmę, Lietuvoje giedamą pagal liaudies melodiją:
O, pasaulio šio vilionės, jos patinka ne vienam,
Bet šioj žemiškoj kelionėj atiduodu jas kitam,
Tam, kuris užmiršta dangų, te šis vylius atitenka,
Tik Tavęs aš, atpirktas, trokštu, Jėzau mylimas.
Tai nėra tobulo žmogaus giesmė, bet priminimas sau ir visiems krikščionims, dėl ko kovojame ir gyvename. O kovojame dėl tų pačių dalykų, dėl ko ir pasaulis. Todėl ir pralaimime.
Čia puikus priminimas, kad nemenką dalį pasaulio blogybių vertėtų palikti tiems, kam jos brangios ir neapsunkinti širdies svetima našta, kuri be Kristaus pačių užsidedama. Kaip Judas buvo laisvas išduoti Kristų už menką atlygį, taip daugelis yra laisvi gerti ir valgyti apgaulę, bet krikščionio mintis – trokšti artybės su Atpirkėju.
Ir pabaigai posmelis, kuris bent man labai patinka, kur mirtis pastatoma šalia miego. Tik miegas – nugrimzdimas į save ir nebuvimas tikrovėje. Mirtis – dalinis savęs praradimas ir kelias į Tikrovę:
O ateiki, miego sese, vesk, mirtie, savo slėniu,
Jau užbaiki mano kelią, Tėviškėn lydėki tu,
Išvaduoki mano sielą, garbint leiski Jėzų mielą,
Nes Tavęs aš, atpirktas, trokštu, Jėzau mylimas.
