Kad ir kokie laisvi žmonės jaustumės esą, turime pripažinti, kad mūsų gyvenimas ir visa, ką gyvendami galime daryti, yra smarkiai apribotas. Laikas, aplinka, sveikata, protinės galimybės, o galiausiai mirtis leidžia mums patirti tam tikras ribas, kurių net labiausiai norėdami negalime peržengti arba ištrinti. Juolab tas ribas paryškina gyvenimas, kai reikalingas kitų įsikišimas ir priežiūra. Akivaizdžiausiai tai liudija kūdikiai ir seneliai, kuriems suteikiama būtina globa, priežiūra ir rūpestis, be kurių jie neišgyventų.
Tačiau egzistuoja ir kitos ribos – vidinės, kurias peržengti kai kada trokštame, kai kada esame priversti, o apaštalo Pauliaus laišku, kaip ir visu Šventu Raštu, – skatinami.
Visose tautose ir visais laikais buvo gerbiami drąsūs žmonės. Ne adrenalino fanatikai,bet tie, kurie kritinėmis akimirkomis peržengė savo vidines užtvaras, viena didžiausių iš kurių yra baimė. Tai nereiškia, kad liaupsinami didvyriai nejautė baimės, bet kad pajėgė tą baimę įveikti.
Daugybė tokių yra mūsų tautoje, žinomų ir nuėjusių užmarštin. Jau vien XX amžius dovanojo mums ir Nepriklausomybės akto signatarų, ir žydų šeimas gelbėjusių žmonių, ir partizanų, ir disidentų, ir Sausio 13-ąją atsilaikiusių bei dėl laisvės kritusių žmonių. Taip pat tų, kurie gal ir ne taip išraiškingai, bet sunkiausiais šalies gyvenimo periodais sugebėjo išlikti žmonėmis savo darbe, šeimoje, visuomenėje.
Kas yra tie gerbiami ar gerbtini žmonės? Tai tie, kurie kažką padarė arba kažko atsižadėjo vardan kitų. Tie, kurie neužsisklendė savo teisume, bet matė ir mato savo šeimą, bendruomenę, Bažnyčią, visuomenę kaip Dievo dovanotą aplinką, kuriai svarbu pasitarnauti.
Tūlas skaitytojas pažvelgęs į apaštalo priesakus gali atkirsti: o kur gi ta meilė? Juk kiekvienas kovoja už save. Kur tie krikščionys, kurie turėtų visa tai rodyti savo pavyzdžiu? Arba Bažnyčia – joje irgi nelengva rasti tobulą brolybę?
Tokie ir panašūs klausimai teisingi. Ir aktualūs ne tik mūsų laikams. Jei būtų kitaip, Dievo Žodis nebūtų apie tai prabilęs Filipų parapijai. Čia kiekvienas susiduriame su galimybe ieškoti atsakymo keliomis kryptimis.
Viena būtų sociologinė, psichologinė, istorinė, bandanti aprėpti tam tikrų grupių ar visos visuomenės mentaliteto, tapatybės, vertybių virsmus, tų virsmų priežastis. Tokia perspektyva be galo įdomi (bent jau šių eilučių autoriui), tačiau tuo pačiu tarsi atribojanti, padaranti analizuotuoją tik stebėtoju.
Kita perspektyva – dvasinis žvilgsnis, kuriame pirmiausia žvelgiama į Dievo valią ir žmogų kaip tos valios išreiškėją. Tai krikščioniška, kitaip tariant, visų pakrikštytųjų perspektyva. O ji pirmiausia nurodo į mane – kur aš esu, kai stokojama meilės, santarvės, susiklausymo? Ar aš įsiveliu į bevaisius tamsos darbus, kitų žeminimą, gladiatoriškas kovas, ar išpildau pašaukimą, būti „tokio nusistatymo kaip Kristus Jėzus“, kuris nesmerkė, neteisė, bet pasiaukojo už visus ir priima visus su besąlygiška meile?
Dainininkas Nickas Cave’as prieš 23 metus parašė tikrai keistą romaną „Asilė, pamačiusi angelą“. Jo pagrindinio herojaus Jukrido tėvas turėjo įprotį spąstais gaudyti laukinius žvėrelius ir juos – sužeistus išgąsdintus, alkanus – suleisti į voljerą, kur šie nuožmiai kovodavo vienas prieš kitą, o tai „šeimininkui“ buvo bene vienintelė pramoga ir užsiėmimas.
Matydamas tiek mūsų šalies, tiek pasaulio, tiek sekuliarios visuomenės, tiek kai kada krikščionių nesantaiką, nejučiomis prisimenu tą romaną. Tik tikrovėje kovoja ne išgalvoti žvėreliai, bet gyvi žmonės, skaudžiai sužeisti nuodėmės ir tiek žemiškų valdovų, tiek dvasinio „šeimininko“ įkalinti voljere, tikėdamiesi, kad kito kraujas atneš bent kiek geresnį gyvenimą, garbę, suteiks prasmę.
Čia nėra erdvės, kurioje kiekvienas mūsų nedalyvautume. Mes gyvename čia, šiame pasaulyje, ir renkamės arba beprasmę kovą, arba meilės kelią. Arba dvasinį kalėjima, arba laisvę.
Jėzus Kristus yra tas, kuris gydo nuodėmės žaizdas ir ragina ne urgzti ir kandžiotis, bet dalintis ir tvarstyti artimo žaizdą. Tame dalinimesi slypi daugelis Dangaus Karalystės stebuklų, kai kada sunkiai įžvelgiamų, o kai kada ryškiai išreikštų, bet visuomet liudijančių, kad Dievo meilė nugali pasaulį.
