Krikščionims pranašystė yra artimas ir suprantamas dalykas, ateinantis iš Dievo ir kalbantis apie Jo valią, išsipildžiusią ar išsipildysiančią Kristuje. Pasauliui pranašystė asocijuojasi su mistika, prietarais, paslapčių žinojimu, neišprusimu. Bet, nepaisant deklaruojamo racionalumo, „šiuolaikinis“ žmogus ieško ir laukia pranašysčių bei neretai jomis pasikliauja.
Biržos makleriai, politikos apžvalgininkai, sportininkai, vadybininkai, darbininkai, namų šeimininkės ar šiaip piliečiai stebi tai, ką šiandien vadiname prognozėmis arba pažadais – nuo gyventojų apklausų rezultatų iki horoskopų, nuo sociologinių išvadų iki politikų pažadų.
Visa tai atspindi troškimą bent kiek praskleisti ateitį dengiantį šydą ir numatyti teisingus dabarties sprendimus arba pasiguosti, kad viskas bus gerai, arba pasikraupinti dėl globalaus atšilimo, atšalimo, asteroidų, masonų, globalizacijos ir t.t. O informacijos jūroje viso to daugiau nei pakankamai – iškilūs ekonomistai, kaip ir mažai kam žinomi guru, pateikia savo įžvalgas apie dabartį bei ateitį, pritaikytas kiekvieno skoniui bei poreikiams.
Praėjusio amžiaus paskutinio dešimtmečio viduryje teko bendrauti su vieno laikraščio darbuotuoju, atsakingu už horoskopų rengimą kiekvienai dienai. Jis atskleidė savo išprusimą astrologiniuose reikaluose. Pasirodo, žmogus buvo beveik nemokamai įsigijęs senų amerikietiškų laikraščių kelių metų komplektus.
Visa, ką jam tereikėdavo padaryti – savaitės pabaigoje išversti astrologines prognozes kitai savaitei iš 1970–1973 metų laikraštėlių. Apklausų duomenimis, jo skiltis buvo viena skaitomiausių, nes tūkstančiai žmonių rimtai ar „juokais“ pradėdavo dieną nuo patarimų, neva ateinančių iš paslaptingojo kosmoso.
Pranašo Jeremijo laikais žmonėms buvo svarbus tautos likimas. Ir religiniai bei visuomeniniai ekspertai teigė: „Taika garantuota!“ Ir tai buvo skelbiama Dievo vardu, kaip ir šiandien Dievo, mokslo ar kitais vardais skelbiama tai, ko Dievas nesakė. Pranašaujama apie dalykus, apie kuriuos Dievas nekalbėjo.
 |
Be jokios abejonės, žmogaus protas yra pajėgus daugelį dalykų prognozuoti ir numatyti, nes sukaupta žmonijos patirtis leidžia įžvelgti tam tikrus dėsningumus tiek žmogaus, taip visuomenės bei Visatos gyvavime. Bet prognozės tėra tikimybė, nes kiekviename procese įmanomi pokyčiai ir netikėtumai, galintys pakreipti tolimesnę įvykių raidą.
Jeremijo laikais Dievas buvo tarsi atsitolinęs nuo tautos (tiksliau – tauta nuo Dievo), bet drauge Jis gyveno tarp savo žmonių, laukdamas, kol šie įsiklausys į Jo valią. Vienatvėje, atsitraukusi nuo Dievo, tauta ėmė kurti savas strategijas, kaip išgyventi sunkiomis geopolitinėmis sąlygomis.
Tai nieko nauja. Pažvelkime į tai, kaip mes patys gyvename ir planuojame savo gyvenimą. Juk dažniausiai jaučiamės taip, lyg Dievas neturėtų pakankamai kompetencijos dalyvauti mūsų gyvenimo įvykiuose. Jis juk senas ir nesuvokia visų subtilybių, su kuriomis mums reikia susidurti.
Tad Dievą pasiliekame kaip planą „B“, jei kartais mūsų prognozės ar pranašystės neišsipildytų, ir pavargę dar Jį pabarame, kad Jis drįso mus apleisti, nors patys drauge su milijardine minia nuo Jo sprunkame.
Bet Dievas yra arti, kaip arti yra ir mūsų vienas svarbiausių gyvenimo įvykių – šventasis Krikštas. Daugeliui šis Sakramentas buvo suteiktas palyginti seniai, dar kūdikystėje. Tad pats įvykis yra lyg ir tolimas dalykas, bet Žodis ir Dievo pažadas visuomet yra su mumis, kaip ir Dvasia, kuri veda, globoja, graudena iki pat mūsų amžiaus galo. Dievas, kuris yra tolimiausiuose Visatos pakraščiuose, yra labai arti mūsų, arčiau, nei mūsų kūną dengiantis drabužis. Jis – ir tik Jis! – leidžia mums teisingai pažvelgti į dabartį ir ateitį, per savo Sūnų atleidžia kaltes ir dovanoja amžinybę.
Taigi Dieve mes turime užtikrintą pagrindą gyventi laikinai ir amžinai, nes Jis leido pažinti savo mylinčią valią, kuri pasauliui svetima, o mums – brangiausia, ką turime.
