 |
Tada VIEŠPATS pasiuntė žmonėms ugningus žalčius. Jie gėlė žmones, ir nuo to daug izraelitų mirė. Žmonės ėjo pas Mozę ir sakė: „Nusidėjome, nes kalbėjome prieš VIEŠPATĮ ir prieš tave. Užtark VIEŠPAČIUI, kad atimtų nuo mūsų žalčius.“ Mozė meldėsi už žmones. VIEŠPATS tarė Mozei: „Pasidirbk ugningą žaltį ir pridėk jį prie stulpo. Kiekvienas, kuris yra įgeltas, pažvelgs į jį ir išliks gyvas.“ Mozė tada padirbo vario žaltį ir pridėjo jį prie stulpo. Kai tik žaltys ką nors įgeldavo, tas žmogus pažvelgdavo į vario žaltį ir likdavo gyvas (Skaičių knyga 21,4-9).
Kaip artimas mums Izraelio vaikų pyktis toje aplinkybėje, kai, liaudiškai tariant, trūksta kantrybė. Kiek kartų mes jos netenkame, kai mūsų planai neišsipildo.
Išrinktoji tauta ne juokais susinervino ir supyko ant Mozės ir Dievo, kai likus, regis, akimirkai, teko pasukti kitu keliu, taip prailginant beveik keturiasdešimt metų trukusią kelionę dar keliais šimtais kilometrų per dykumą. Keikė jie Mozę ir Dievą, kad šie išvedę iš vergovės į pražūtį.
Kaip artimas mums Izraelio vaikų pyktis toje aplinkybėje, kai, liaudiškai tariant, trūksta kantrybė. Kiek kartų mes jos netenkame, kai mūsų planai neišsipildo. Ištisos visuomenės nerimauja, kai nepasiekia laukto teisingumo ir gyvenimo kokybės. Nieko naujo! Atsidūrę blogesnėse sąlygose, patyrę neteisybę žmonės ieško (neretai – teisėtai) kaltųjų. Tais kaltaisiais dažniausiai būna šalių ar organizacijų vadovai, apkaltintos gali būti ištisos tautos, religijos, sąmokslininkai, visuomenės klasės. Ir, ko gero, daugiausia – Dievas, ant Jo pykstant arba ignoruojant.
Mozei, kaip lyderiui, eilinį kartą kliuvo nuo savos, išlaisvintos tautos, o per jį ir Dievui. Nekantrumo akimirką tautos atmintis ne pirmą kartą sušlubavo: buvo pamiršta išvadavimo akimirka, perėjimas per Raudonąją jūrą, iš uolos išsiveržęs šaltinis bei maistas dykumoje. Netgi paties Viešpaties akmenyje iškaltas Įstatymas. Ir, kaip įprasta, priekaištai išsakyti be pasiūlymų.
Vienas rabinas yra pasakęs puikią ištarmę: „Iki nuodėmės – baimė, po nuodėmės – siaubas.“ Nuodingos gyvatės parodo tą padėtį, kai atmetama Dievo valia, Jo mintis ir vedimas. Šventajame Rašte gyvatė daugeliu atvejų simbolizuoja piktąją dvasią, nuodėmę, nepaklusnumą. Ir štai – po Viešpaties išsižadėjimo – įkandimas ir mirtis. Mirties akivaizdoje – didysis siaubas ir klausimas: ar dar galima sugrįžti į tą kelią, nuo kurio buvo nusisukta? Ar dar yra koks būdas pakeisti sugriautą santykį su Kūrėju, o drauge ir su savo gyvenimu?
Tauta atgailaudama kreipėsi į Mozę, prašydama užtarimo. Dievo atsakas paprastas – ant stulpo iškeltas varinis žaltys su pažadu: „Kiekvienas, kuris yra įgeltas, pažvelgs į jį ir išliks gyvas.“
Taip ir įvyko. Įgeltieji žvelgė į žaltį ir liko gyvi. Stipriai abejoju, ar jie rūpinosi: Kaip tai veikia? Ką tai reiškia? Jie tiesiog žiūrėjo į tai, kas padaryta ir pažadėta paties Dievo.
Evangelijoje skaitome tokius Jėzaus žodžius, pasakytus fariziejui Nikodemui: „Kaip Mozė dykumoje iškėlė žaltį, taip turi būti iškeltas ir Žmogaus Sūnus, kad kiekvienas, kuris Jį tiki, turėtų amžinąjį gyvenimą. Dievas taip pamilo pasaulį, jog atidavė savo viengimį Sūnų, kad kiekvienas, kuris Jį tiki, nepražūtų, bet turėtų amžinąjį gyvenimą“ (Jn 3,15-16).
Kažkas šiuos žodžius yra juokais pavadinęs „krikščionių mantra“ ir tai beveik tiesa, nes šiuose žodžiuose slypi Dievo atsakymas žmonėms, kurio provaizdis buvo įvykis dykumoje. Kristuje, Jo kryžiuje išsipildė Išganymas ir atpirkimas – dovanai gautas gyvenimas.
Vienas palaimintasis taip sulygino Mozės žaltį ir Jėzų, kad prie Jo žodžių nelabai ką belieka pridėti: „Kaip varinė gyvatė buvo gyvatės atvaizdas, bet savyje neturėjo nuodų, taip ir vienatinis Sūnus turėjo kūną, bet neturėjo nuodėmės užkrato. Kaip kandžiojami gyvačių, žvelgdami į varinę gyvatę, gaudavo išgelbėjimą, taip ir varginami nuodėmės ir tikėdami mūsų Gelbėtojo kančia, tampa mirties nugalėtojais ir įgyja amžinąjį gyvenimą.“ Taigi Dievas leido savo Sūnui būti iškeltam virš šio pasaulio, virš nuodėmės ir mirties, o pagrindinis motyvas, kurio vedamas dangiškasis Tėvas taip pasielgė – meilė. Jis pamilo pasaulį!
Kas mums svarbiausia? Kad Jėzaus kryžius iškeliamas su pažadu: KIEKVIENAS, kuris Jį tiki. Be išimties.
