![]() |
Apaštalas Paulius rašo apie tarnystę skelbiant Evangeliją ir sunkumus, su kuriais tenka susidurti: persekiojimus, paniekinimus, mirties grėsmę. Ir visus tuos išbandymus šventasis vadina „lengvu dabartiniu vargu“.
Tai iššūkis visų laikų krikščionims, dažnai kapituliuojantiems akistatoje su pasauliu, kai norisi savo tikėjimą pagrįsti skaičiais, kiekiais ar net galia, kai to (dažniausiai) neįmanoma padaryti. Nuleistos rankos – nevilties ir siaubo išraiška, nurodanti, kad žmogus pasidavė – nebeturi jėgų, nebemato prasmės. Tai žmogiška ir suprantama būsena tiek krikščioniui, tiek ne.
Tačiau nuleistos rankos nepasitikint Evangelijos galia ir perspektyva – baisi būsena tiek pavieniam tikinčiajam, tiek visai Bažnyčiai. Išsigandęs, sustingęs ir pasiduodantis krikščionis tampa tarsi patogus taikinys piktajai dvasiai ir pasauliui, kartojantiems kankintojų žodžius nukryžiuotam Viešpačiui: „O kur gi dabar tavo Dievas?“
Jei Bažnyčia būtų žmogaus kūrinys, ji neturėtų jokių šansų išgyventi su tiek klystančių, abejojančių, klumpančių narių – tiek dvasininkų, tiek pasauliečių.
Vienas esminių krikščionio tikslų – gyvenimu ir skelbimu liudyti Dievo darbus ir meilę, apreikštą Kristuje.
Bet Kristus ją maloningai išlaiko, nes Jo Evangelija yra aukščiau laiko, nuodėmės ir mirties. Paulius mums primena apie kelią, kurio pradžioje esame ir kuris veda į amžinybę. Suvokdami, kad mūsų gyvenimai nėra nesąmoningos gamtos atsitiktinė išdaiga, bet, kaip ir visas pasaulis bei jame vykstantys reiškiniai, turi priežastį, pasekmę ir kryptį, mes tikime, jog dabartinis mūsų ir viso pasaulio pavidalas praeis, ir įžengsime į tai, kas šiuo metu neregima.
Bet šis kelių dešimtmečių kelias nėra nesvarbus. Juk Dievas kiekvienam iš mūsų numatė tikslą po saule. Vienas esminių krikščionio tikslų – gyvenimu ir skelbimu liudyti Dievo darbus ir meilę, apreikštą Kristuje. Tokiam liudijimui kartais nereikia žodžių, bet kantraus gyvenimo išpildant kasdienybės iššūkius ir pašaukimą.
Sovietmečiu, kuris Liuteronų bažnyčiai buvo itin nepalankus, nemaža dalis tikinčiųjų net užimdami svarbias pareigas ateistinės valstybės institucijose, neatsižadėjo tikėjimo. Vieni meldėsi, krikštijo, tuokėsi kiek slaptoje, kiti – drąsiai ir viešai dalyvaudami Bažnyčios gyvenime.
Paklausus, kaip pavyko suderinti Bažnyčią ir svarbias pareigas, jie patys ar juos supę žmonės paliudija, kad taip atsitiko todėl, kad jie sąžiningai bei kompetentingai dirbo savo darbą, buvo gabūs, darbštūs ir atsakingi specialistai. Taip net karingiems ateistams būdavo atimami argumentai prieš tikinčiuosius, ir juos dėl sąžinės reikalų palikdavo ramybėje.
Tokiu būdu ir mūsų laikais buvo įgyvendinta Pauliaus patirtis, kai net suspaudime tikintieji neišsižadėjo Evangelijos, bet darė viską, kad prisikėlusio Viešpaties žinia išliktų jų namuose bei pasiektų daugelį.
Tad susidūrę su panieka, banaliomis replikomis bei antikrikščionių siautėjimu iš išorės bei silpnumu, baime, ar nuodėme iš vidaus, nenusigąskime ir nenuleiskime rankų. Prisiminkime, jog mūsų Viešpats gyvas ir Jis niekuomet savųjų neapleido ir neapleis. Pasauliui toji žinia nebuvo ir nebus suprantama, juk ir pats Viešpats iš pasaulio tepelnė medžio gabalą – kryžių. Pasaulis turi savo, mums nesuprantamą tikėjimą, kad viskas atsirado savaime, kad visų dalykų paskirtis – nebūtis. Mes esame Būties – Dievo vaikai, kurie gyvendami senstančiame ir mirtingame kūne, džiaugiamės Dievo dovanota amžinybe.
Nenuleiskime rankų ir neišsigąskime. Prašykime, kad Viešpats mumyse įgyvendintų Jono Krikštytojo žodžius: „Jam lemta augti, o man – mažėti.“
