Į XXI amžių mes atsinešėme daug idėjų iš praėjusių šimtmečių, kurias priimame kaip neginčytinas, nors ir tarpusavyje prieštaraujančias tiesas. Viena tokių – Dievo ar „dievų“ supratimas.
Religijotyrininkai, antropologai ir kiti ekspertai bei „ekspertai“ mėgino žmogiška patirtimi išsiaiškinti tikėjimo kilmę, priežastis ir išraiškas. Kadangi dieviškas Apreiškimas buvo nustumtas į paraštes kaip atgyvenusi idėja, prioritetu tapu ribota žmogiška patirtis, pasitenkinusi sava didybe bei išmintimi, kai kada su fanatišku užsidegimu paskelbta kaip vienintelė neginčijama, nors pati sau prieštaraujanti.
Iš šios patirties atsinešėme kelias sampratas apie religijos kilmę. Visos įvairovės neminėsime, tik tuos epizodus, kurie dažniausiai sklando mūsų patirtyje. Vienas iš minties hitų – ne Dievas sukūrė žmogų, bet žmonės sukūrė Dievą ar dievus.
Ši mintis palyginti sena ir labai mėgstama „kovotojų“ su religija, papildant šią koncepciją niekuo nepagrįsta idėja, kad be religijų pasaulis būtų „geresnis“. Kita populiari mintis – vienas Dievas, bet į jį yra daug kelių ir visi vienodai geri. Svarbu, kad žmogus būtų „geras“. Nekalbu apie tuos, kurie visiškai nekvaršina galvos tokiais klausimais ir ramiai gyvena, kaip visi normalūs žmonės.
Švęsdami Trejybės sekmadienį, mes, krikščionys, esame raginami dvasine prasme žengti kelis žingsnius tuo pačiu metu. Pirmiausia – nusilenkti prieš didžiąją paslaptį.
Švęsdami Trejybės sekmadienį, mes, krikščionys, esame raginami dvasine prasme žengti kelis žingsnius tuo pačiu metu. Pirmiausia – nusilenkti prieš didžiąją paslaptį, kuri jokiam kūriniui tikriausiai nebus visiškai suvokiama: Tėvo, Sūnaus ir Šventosios Dvasios vienybę, vienovę. Kaip trys Asmenys yra vienas Dievas, mes galime bandyti suvokti tik iš dalies, žvelgdami į jų meilės ryšį.
Tačiau Trejybę garbiname ne aklai, ne kaip vergai, bet kaip Dievo vaikai, kaip Karalystės paveldėtojai. Štai šioje vietoje mes turėtume išsitiesti ir džiaugtis. Tam džiaugsmui pagrindo yra daugiau nei kai kada pagalvojame. Paslaptingas Dievas savo meilę parodė taip, kad pats apsireiškė ir veikė ne tik kurdamas mane, bet visa pilnatve dalyvaudamas mano išganyme ir visos Bažnyčios gyvenime.
Apaštalas Paulius galatams gražiai atskleidžia tokį Dievo veikimą ir mūsų vietą jame. Ne savo nuopelnais, o begaline Dievo meile, per Kristų, Švenčiausioji Trejybė kiekvieną iš mūsų apkabina, pašventina ir pašaukia pas save.
Garsioji Rubliovo ikona, vaizduojanti tris angelus, mėgina bent iš dalies prisiliesti prie Trejybės paslapties ir parodo mums ne tik dieviškos meilės gelmę, bet ir leidžia mums drąsiai jaustis, nes už stalo kiekvienam iš mūsų yra paruošta vieta – esame kviečiami dalyvauti toje didingoje meilėje savo gyvenimu.
Šiandien mes garbiname ne filosofinę ar religinę kažkieno sukurtą idėją. Ne tarsi sutrikusį daugybę kažkokių skirtingų nežinia kur vedančių kelių pritiesusį dievą. Mes garbiname Tą vienintelį, kuris buvo, kai mūsų nebuvo, kuris yra ir kuris bus per amžius. O mes, Jo vaikai, džiaukimės, kad gavome dalį kartu su Juo gyventi per amžius.
