Tikriausiai sunku būtų įsivaizduoti kokią nors žmonių bendruomenę ar sueigą, kur kažkuriuo metu (dažniausiai – pačiu nepalankiausiu) nenuskambėtų visiems pažįstama „Nokia“ telefono melodija. Tokių aparatų savininkai sunerimsta ir rūpestingai tikrina, ar ne jo kažkas teiraujasi. Tai, ką mes vadiname skambučiu, dalyje kalbų vadinama kvietimu, šaukimu, su kuriuo susijęs išvestinis žodis – pašaukimas.
Tai gana įprastas žodis, tačiau jo reikšmė mums nėra visiškai suprantama. Iki šiol bent lietuvių kalboje jis dažniausiai vartojamas krikščioniškoje aplinkoje, nors neretai jį taria žmonės, svarstydami apie gyvenimo prasmę apskritai, arba konkrečių organizacijų, įmonių ar asmenų tikslų bei veiklos gairių nustatyme. Taip pat neretai šiuo žodžiu nusakome savo fantazijas arba tikrus dalykus apie save ar kitus žmones (pašaukimas būti menininku, motina, kunigu, politiku ir t.t.).
Tačiau pašaukimas kartu yra ir labai aiškus dalykas. Kaip ir telefono skambučio atveju mes žinome, jog pats aparatas neskambina ir kad yra žmogus, kuris kokiu nors tikslu mus kviečia. Taip ir pašaukime – visuomet yra kviečiantysis tam tikrai užduočiai, misijai, ypatingai būčiai. Mes žinome, kad tai – Dievas, kuriantis tai, ką mes vadiname būtimi, ir kviesdamas savo kūrinius eiti atitinkama linkme, kad jie įgyvendintų savo Kūrėjo sumanymą – savąjį pašaukimą. Iš žemiškų būtybių tėra vienintelė, galinti sąmoningai atpažinti pašaukimą ir jį atmesti arba priimti. Tai – žmogus, sukurtas pagal paties Dievo atvaizdą.
Gyvendami keistoje epochoje, kur nihilizmas supinamas su parodomuoju optimizmu. Klausiame, kodėl tiek neaiškumo ten, kur lyg ir turėtų būti aiškumas, liūdesio – ten, kur turėtų būti džiaugsmas, nepasitenkinimo – kur puikiausiai užtikrinama materialinė gerovė ir mirties – ten, kur turėtų spinduliuoti gyvybė? Visa tai technokratiškai įvardijama krizėmis. Ar laikai pasikeitė taip smarkiai, ar žmonės? Gyvenimo aplinkybės keičiasi, bet jei pažvelgtume į žmonių nuodėmes ir dorybes, matytume, kad kiekvienas laikmetis turėjo savų niekšų bei savų šventųjų. Greičiausiai mūsų krizės kyla iš nesugebėjimo išgirsti savojo pašaukimo bei į jį atsiliepti. Mūsų vidinis ir visuomeninis triukšmas užgožia tylų, bet aiškų Dievo balsą.
Kad kažkas panašaus vyksta, darosi vis sudėtingiau abejoti. Kad ir sąžiningai pažiūrėję į mūsų visuomenę, kai kada tegalime nustebti ar pakraupti. Regis, vis rečiau viešieji asmenys svarsto ar bent mėgina formuluoti ne technokratinius ir lozunginius atsakymus į tokius klausimus, kaip – kas mes, ką čia veikiame, kas mus tarpusavyje sieja ir kokie mūsų tikslai? Tai galioja Lietuvai, Europai, pasauliui. Nekalbant apie sujauktus ir sužalotus asmeninius gyvenimus, plaukiančius tarsi be tikslo ir prasmės.
Dievas pašaukė išrinktosios tautos patriarchą ir mūsų tikėjimo protėvį, bevaikį senelį Abromą (vėliau – Abraomą) palikti gimtąjį miestą ir keliauti į žemę, kuri bus atiduota po daugelio metų jo palikuonims. Dievas kviečia su pažadu ir padrąsinimu. Ir Abromas išėjo, žmogiškomis akimis žiūrint, į nežinią, o Dievo požiūriu – į palaiminimą. Jis pasirinko pašaukimą vietoj jau susikurto turtingo ir patogaus gyvenimo, papročių, asmeninių sampratų. Ir Dievas jį vedė iki sunkus, bet prasmingas kelias buvo baigtas.
Tokiai kelionei esame kviečiami ir mes. Pirmiausia, Kristuje Dievas pašaukė mus gyvenimui, o kartu – išpildymui ir išsipildymui to, kam šioje žemėje buvome pašaukti krutėti. Atsakyti į pašaukimą reikia ryžto, nes taip pat dažnai turime palikti tai, kas mums brangu ir prie ko esame įpratę. Pirmiausia – tamsą ir triukšmą, trukdančius ramybėje būti su Dievu ir Dievui. Bet mes turime Viešpaties pažadus ir mylinčią Jo širdį, vedančią teisingu taku ir atveriančiu mūsų žvilgsnius tikram matymui dalykų, kurių nepastebėdavome. Kitaip nei žmogiški kvietimai ar minėti skambučiai, pašaukimas nėra nesvarbus. Mus kviečiančiam mes tikrai visuomet rūpime.
Taip pat toli eiti mums nereikia. Kasdieniame gyvenime mes įgyvendiname pašaukimą būdami ten, kur esame, darydami tai, ką mokame, gyvendami su tais, kurie mums dovanoti – profesijoje, šeimoje, bendraminčių būryje, Bažnyčioje. Tad įsiklausykime į Jo Žodį ir nebijokime, nes TIK pats Dievas žino mūsų tikrąją vietą ir tikrąją vertę.
