Asmeniniame gyvenime, sporte, politikoje ir visur kitur egzistuoja įprasta norma – laimi tas, kurio žodis ar smūgis (tiek tiesiogine, tiek perkeltine prasme) yra paskutinis. Taigi, gyvename nuolatiniame kovos stovyje. Ypač tokios kovos dvasia išryškėja kylant politinėms įtampoms, pvz., rinkimams. Tai tapo mūsų kasdienybe – per klaidą, dėl nuovargio ne visai apglvotą frazę ištaręs politikas užsitraukia viusomenės nemalonę. O jei dar priešininkas, vikriai pasinaudodamas akimirka, „suėda“ nelaimėlį, tai tampa tos valandos, o gal ir visos dienos didvyriu.
Visuomet, kai masiškai liejamas kraujas, tai aiškinama kaip kova prieš blogį arba kova už gėrį, kuri pergalingai pasibaigsianti, kai tik bus išnaikinti paskutiniai blogio elementai.
Tokia, sakyčiau, batalinė situacija egzistuoja ne už mūsų gyvenimo ribų, bet mūsų pačių sielose, ir mes tame dalyvaujame. Suvokdami tai ar ne, mes puoselėjame pasaulėžiūrą, kurią geriausiai iliustruoja žiauriausių tironų ar diktatorių darbai, kai neįtinkantis, nepatinkantis, geresnis ar blogesnis turi būti išnaikintas kaip kenkėjas.
Į tokią pagundą bei nuodėmę ne kartą buvo įpuolę ir krikščionys. Visuomet, kai masiškai liejamas kraujas, tai aiškinama kaip kova prieš blogį arba kova už gėrį, kuri pergalingai pasibaigsianti, kai tik bus išnaikinti paskutiniai blogio elementai.
Esu tikras, kad visa tai kiekvienam labai artima. Ar niekuomet nekilo mintis, kad koks nors mums nemalonus žmogus verčiau mirtų arba apskritai nebūtų gimęs? Arba bent vaikystėje niekada nesvajojome apie keršto saldumą?
Tad kur visame tame gėris, ir kur – blogis? Pažvelkime į Kristaus kelią ir Jo mokymą. Kur ir pas ką atėjo Jėzus? Jis užgimė nuodėmės ir mirties pažeistame pasaulyje. Atėjo pas mus – nuodėmės ir mirties sužalotus žmones, savo kūrinius, tapusius mirtinais Kūrėjo priešais. Nesunku įsivaizduoti, ko Jis būtų ėmęsis, jei būtų atėjęs su mums būdingu nusistatymu. Mažų mažiausiai, Jis būtų visus iškoneveikęs, išvadinęs purvinomis žemės kirmėlėmis, nusispjovęs ir grįžęs atgal. Blogiausiu atveju – seniai galėjo viską sunaikinti.
Bet Jis pasielgė kitaip, parodydamas mums naują tikrovę, būdingą tik Dievo karalystei. Kai pergalė pasiekiama ne sunaikinant kitą, bet savo pavyzdžiu įtikinant kitą sekti gėriu – Jėzumi Kristumi. Juk Dievo Sūnus atėjo į šį pasaulį ne mūsų sunaikinti, bet išgelbėti. Ir tai Jis padarė ne gražbyliavimu, ne kumščiais ir ne kalaviju, bet tarnavimu, kryžiumi ir prisikėlimu.
Šiandien skaitomi apaštalo Pauliaus žodžiai mus ragina atkartoti Kristaus kelią, todėl verčiau išsižadėti teisuoliškos laikysenos bei atsisakyti banalių ir tuo pačiu retorinių samprotavimų, tokių kaip „kur ritasi pasaulis“, „kodėl pasaulyje tiek daug blogio“ ir pan. Geriau kiekvienas apmąstykime savo gyvenimą ir sąžiningai patys sau atsakykime, ar gyvename, ar skelbiame taip, kad kitas („blogasis“), žvelgdamas į mus, norėtų sekti Kristumi ir gyventi Jo Evangelija.
Tai sunkiau už apeigas, teologinius traktatus, filosofinius samprotavimus, bet tai yra tikrasis krikščionio pašaukimas šiame pasaulyje. Linkiu sau ir Jums išminties, tikėjimo, vilties ir meilės išpildant šį pašaukimą.
