Atsakymų į šiuos ir daugelį kitų klausimų paieškų rezultatu tapo mokslo monografija „Pokyčių kartos Lietuvoje: vertybių kaitos perspektyva“. Joje, remdamosi nuo 1990 metų kas devynerius metus Lietuvoje vykdomo ilgalaikio Europos vertybių tyrimo duomenimis, nuosekliai analizavome šešių Lietuvos visuomenės kartų – Tarpukario, Pirmosios sovietmečio, Antrosios sovietmečio, Paskutinės sovietmečio, Pereinamosios ir Pirmosios nepriklausomybės kartos – vertybines nuostatas bei jų kaitą per tris nepriklausomybės dešimtmečius. Tyrimas leido ne tik palyginti, kuo šios kartos skiriasi ir kuo panašios, bet ir pažvelgti giliau – kaip istorinis laikas, politiniai lūžiai ir skirtingos gyvenimo sąlygos formavo jų pasaulėžiūrą, santykį su darbu, šeima, religija, pilietiškumu ar gyvenimo kokybe.
Mitus apie kartas dažnai gimdo amžiaus ir kartos painiojamas
Kalbant apie kartų vertybines nuostatas dažnai yra painiojama, kas yra nulemta priklausymo konkrečiai kartai, o kokį poveikį turi žmonių amžėjimas ir su juo susiję skirtingi žmonių gyvenimo eigos etapai. Neretai būtent dėl šios painiavos gimsta stereotipai apie konservatyvias vyresniąsias kartas ar tingią bei nepilietišką jaunąją kartą.
Visi žmonės gyvenimo eigoje keičiasi. Jaunystėje dažniau akcentuojama saviraiška, eksperimentavimas ir pokyčių poreikis, o vyresniame amžiuje paprastai stiprėja saugumo ir stabilumo svarba. Tačiau šie skirtumai nebūtinai reiškia, kad skirtingos kartos labai skiriasi savo vertybinėmis nuostatomis ir jų kaitos trajektorijomis.
Kita vertus, egzistuoja ir vadinamasis kartos efektas – gana stabili pasaulėžiūra ir vertybinės nuostatos, susiformuojančios skirtingu laikmečiu gimusiems žmonėms bręstant skirtingomis istorinėmis ir kultūrinėmis sąlygomis. Sovietmetį išgyvenusios kartos brendo planinės ekonomikos, deficito, ideologinės kontrolės ir ribotų pasirinkimų aplinkoje. Tuo tarpu šiandieniniai dvidešimtmečiai socializavosi jau globalizacijos, interneto, socialinių tinklų, mobilumo ir skaitmeninės kultūros pasaulyje.
Kas suklaidina net ir mokslininkus
Kartų tyrimai sudėtingi ne tik todėl, kad visuomenėje gausu stereotipų. Net ir mokslininkams nelengva tiksliai nustatyti, kas iš tiesų lemia vertybių pokyčius visos visuomenės lygmeniu. Problema ta, kad juos vienu metu formuoja keli skirtingi procesai. Pirmasis – natūrali kartų kaita, kai vyresnes kartas palaipsniui pakeičia jaunesnės, užaugusios jau kitokiame istoriniame ir kultūriniame kontekste, todėl turinčios savitas vertybines nuostatas. Antrasis – vertybių transformacijos pačių kartų viduje, jų atstovams pereinant per skirtingus gyvenimo etapus ir prisitaikant prie besikeičiančios socialinės realybės.
Šie du procesai ne visada skatina vertybinių nuostatų kaitą ta pačia kryptimi: kartais žmonėms senstant jų nuostatos kinta viena linkme, o kartų kaitos skatinamas pokytis visuomenėje vyksta priešinga kryptimi, nes jaunesnės kartos atsineša kitokias vertybines orientacijas nei vyresniosios. Pavyzdžiui, tyrimas rodo, kad vyresnių kartų viduje laikui bėgant stiprėja vaikų svarbos santuokos ar partnerystės sėkmei akcentavimas, didėja taupumo kaip svarbios vaikų ugdytinos savybės vertinimas. Tačiau kartų kaitos efektas šiose srityse yra priešingas: jaunesnės kartos šias vertybes akcentuoja silpniau. Tokiose situacijose bendrame visuomenės paveiksle gali net susidaryti stabilumo įspūdis – tarsi vertybės beveik nesikeistų. Tačiau iš tiesų po šiuo paviršiumi vyksta du priešingų krypčių procesai, kurie vienas kitą iš dalies kompensuoja.
Šeima išlaiko centrinę svarbą visų kartų gyvenime – nepaisant kitų pokyčių
Viešumoje dažnai girdime teiginius, kad šiuolaikinė visuomenė išgyvena „šeimos krizę“, o jaunesnės kartos esą nusigręžia nuo šeiminių įsipareigojimų. Tačiau tyrimo duomenys rodo gerokai sudėtingesnį paveikslą.
Nepaisant daugybės socialinių, ekonominių ir kultūrinių pokyčių, vienas dalykas Lietuvoje išliko stebėtinai stabilus – itin aukštas šeimos kaip vertybės vertinimas. Per tris nepriklausomybės dešimtmečius smarkiai keitėsi požiūris į santuoką, partnerystę, lyčių vaidmenis, seksualinę moralę ar vaikų auginimą, tačiau pati šeimos svarba žmonių gyvenime nesumažėjo nė vienoje kartoje. Keitėsi ne šeimos svarba žmonių gyvenime, o šeimos ir tarpusavio santykių joje supratimas.
Per tris nepriklausomybės dešimtmečius smarkiai keitėsi požiūris į santuoką
Vyresnėms kartoms šeima dažniau siejasi su pareiga, stabilumu, ilgalaikiu įsipareigojimu, aiškesniu vaidmenų atskyrimu. Tuo tarpu jaunesnės kartos labiau akcentuoja emocinį artumą, šeimos narių lygybę, savirealizaciją ir individualių pomėgių siekimą. Partnerystė vis dažniau suvokiama ne kaip socialinė pareiga ar savaime suprantamas gyvenimo etapas, bet kaip abipusiu emociniu ryšiu ir asmeniniu suderinamumu grindžiamas santykis.
Ar tikrai jaunimas nebenori dirbti?
Vienas dažniausių priekaištų jaunesnėms kartoms – esą jos prarado darbo etiką, nebenori sunkiai dirbti, vengia ilgalaikių įsipareigojimų ir pernelyg daug dėmesio skiria savo emocinei savijautai ar laisvalaikiui. Tačiau monografijoje pristatomi tyrimo rezultatai rodo, kad toks požiūris gerokai supaprastina vykstančius kultūrinius pokyčius.
Darbo svarba Lietuvos visuomenėje išlieka gana aukšta visose kartose – keičiasi ne tiek darbo svarbos vertinimas, kiek supratimas, ką darbas žmogui turi suteikti. Jauni žmonės darbą vis dažniau suvokia ne vien kaip pragyvenimo būdą, bet ir kaip savirealizacijos, kūrybiškumo, prasmingumo, emocinės gerovės šaltinį. Šiuolaikinėms jaunesnėms kartoms svarbu ne tik dirbti, bet ir turėti laiko savo pomėgiams, saviraiškai, psichologinei gerovei bei asmeniniam gyvenimui.
Skirtingų kartų pasauliai: kodėl kartais sunku susikalbėti?
Šiandieniniai kartų skirtumai Lietuvoje ypač ryškūs todėl, kad šalies istorija per pastarąjį šimtmetį patyrė itin daug radikalių lūžių. Dabartinėje Lietuvoje kartu gyvena žmonės, kurių jaunystės pasauliai istoriniu, politiniu, socialiniu, ekonominiu aspektu iš esmės skyrėsi. Kalbėdami apie vertybinius kartų skirtumus, į tai turime atsižvelgti.
Viešose diskusijose dažnai pamirštama ir tai, kad šiuolaikinio jaunimo vertybes formavo ne abstraktus „internetas“ ar „globalizacija“, o konkreti socialinė aplinka – šeima, mokykla, įvairiais medijų kanalais prieinama informacija ir žinios, kitos institucijos. Kitaip tariant, dabartinį jaunimą augina ir auklėja vyresniosios kartos. Todėl paradoksalu, kad vyresni žmonės jaunajai kartai išsako priekaištus dėl nuostatų ar pakitusių elgsenos principų, kurie iš dalies yra pačios visuomenės kismo rezultatas. Jei jauni žmonės šiandien labiau orientuoti į emocinę savijautą, individualų pasirinkimą ar darbo ir gyvenimo balansą, tai susiję ne tik su technologijomis ar globaliais kultūriniais procesais, bet ir su juos auklėjusių kartų perduotais lūkesčiais: siekiu, kad vaikai gyventų laisviau, saugiau ir turėtų daugiau pasirinkimų nei savo laiku turėjo jie patys.
Monografijos publikavimą finansavo Lietuvos mokslo taryba (sutarties Nr. S-LISs-25-2), o pilną monografijos tekstą nemokamai galite skaityti elektroniniu formatu Lietuvos kultūros tyrimų instituto internetinėje svetainėje.
