Tąkart politinių kalinių ir tremtinių žinutė buvo aiški ir tiesi: tęsti pradėtą darbą. „Atsitokėkite – raudonasis teroras niekur nėra dingęs, neslepia savo imperialistinių tikslų, propagandinis karas vyksta. Liaukimės būti naivūs.“
Atsistatydino dekomunizavimo komisija, kuriai mesti kaltinimai buvo neadekvatūs ir neteisingi.
Nustebino tyla iš Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro, kurio vienas pagrindinių tikslų – siekti istorinės tiesos, brandžios atminties politikos ir padėti visuomenei apsispręsti dėl simbolių, prieštaraujančių demokratinėms vertybėms. Galėjo susidaryti įspūdis, kad centro vadovybė pritaria valdančiųjų ketinimams.
Tiesa, prieš metus centro direktorius A.Bubnys dekomunizavimą pavadino savotiška „Pandoros skrynia“. Ir toks palyginimas apstulbino – institucija, kuriai patikėta atverti seniai užgniaužtus klausimus apie kolaboravimą, paminklų likimą, sovietmečio vertinimą, atrodė, norėtų istoriją palikti stalčiuose, nes sudėtinga. Visgi, priimti sprendimai rodo, kad nors ir nelengvai, bet atsidavusių centro darbuotojų dėka, darbai nesustojo.
Šiandien svarbu matyti kontekstą, kuriame šie stabdymo sprendimai ir pasisakymai tampa ne tik neatsakingi – jie atrodo kaip grėsmingas grįžimas atgalios.
Kad Maskva taikosi į mūsų istoriją ir sąmonę – nebėra naujiena. Istorija tapo ginklu. Putinas ją naudoja, remiasi simboliais. Štai Rusijos URM, per Mariją Zacharovą, 2024 m. liepos 21 d., per 85-ąsias Baltijos šalių okupacijos metines, „aiškina“, ką reiškia sovietų okupacija, paveldas ir simboliai – beje, kurių vis dar gaili kai kurie dabartiniai valdantieji.
Maskvoje išleista „Istorija Litvy“ su Lavrovo įžanginiu žodžiu ne pirmą kartą perrašo mūsų istoriją, neigia lietuvių tautą kaip subjektą, o Lietuvą laiko tik teritorija, kraštu, kuris tiesiog vadinasi Lietuva. Sukurtos klastotės – Baltijos valstybių istorijos parodos Sankt Peterburge. Atstatomi paminklai Stalinui. Pastatytas paminklas Muravjovui-Korikui. Lavrovas, vykdamas į Aliaską, imperinius ketinimus demonstruoja viešai dėvėdamas CCCP marškinėlius, o Putinas, vykdamas ten pat, simboliškai sustoja Magadane. Ir čia atsiveria kontrastas: kai Maskva simboliais demonstruoja savo imperializmą, Lietuvoje socialdemokratų kandidatė į premjeres prisistato kaip „sovietinis vaikas“, tarytum šis palikimas tebebūtų tapatybės dalis, o ne okupacijos žaizda.
Iškyla profesorės Danutės Gailienės žodžiai: „Ką jie mums padarė?“ Kodėl mūsų dalis tapatybės – rezistencija, pasipriešinimas, kuriame maskolis yra ne tik okupantas, bet ir civilizacinis priešas, o mes – laisvės kovotojai, nepaklūstantys okupantams – 1981 m. gimusiai politikei susvyruoja ir labiau atspindi pavergtą protą?
Pasipriešinimas prieš agresiją iš Rytų, priklausymas Vakarų civilizacijai – tai, kas kūrė mūsų savivoką. Tačiau XX a. šios jungtys buvo laužomos, iškreipiamos, ignoruojamos.
Mums gyvybiškai svarbu išlaikyti istorinę laikyseną, formuotą per amžius – nuo Maskvos kunigaikštystės agresijos, carinės okupacijos, sovietmečio represijų. Dekomunizavimas ir yra viena iš teisinių priemonių, kuri nukreipta prieš nužmoginimo režimus ir yra atsakas į tapatybės naikinimą. Ji padeda susigrąžinti save kaip neatskiriamą Vakarų civilizacijos dalį.
Socialdemokratų sprendimas stabdyti dekomunizavimą šiandien atrodo kaip veiksmas, prilygstantis išdavystei ne tik tremtinių ir laisvės kovotojų, bet ir pačios Lietuvos, kuri apsisprendė būti laisva nuo melo ir neteisybės.
Kas įvyko per tuos trejus metus?
Įvyko šis tas labai svarbaus. Ne viskas tobulai, ne visur giliai, bet štai savivalda pradėjo kalbėtis su bendruomenėmis. Grąžinta atmintis. Grįžtama prie savos, o ne primestos tapatybės. Prisiminti miesto kūrėjai, valstybingumo pamatai, senieji vietovardžiai.
Štai keletas gražių pavyzdžių. Molėtuose Petro Cvirkos gatvė pervadinta gydytojo Alberto Jauniškio vardu, Liudo Giros – Asvejos ežero, Salomėjos Nėries – Karaliaus Mindaugo. Kaišiadoryse P.Cvirkos gatvė tapo Antano Škėmos tėvo, amatų mokyklos direktoriaus vardu, o L.Giros – pirmojo vyskupo Juozapo Kuktos.
Žiežmariuose Gagarino gatvė pervadinta į Barboros Radvilaitės (juk Zigmantas Augustas jai dovanojo Žiežmarius). Ignalinoje P.Cvirkos gatvė tapo Antano Terlecko – Laisvės lygos įkūrėjo – vardu, Utenoje – sugrąžintas Dvaro gatvės pavadinimas. Raseiniuose – poeto, raseiniškio Marcelijaus Martinaičio vardo gatvė.
Vilniuje S.Nėries gatvė tapo partizano Liongino Baliukevičiaus-Dzūko vardu. Tačiau, peržiūrėjus visos Lietuvos pokyčius, matyti, kad dominuoja kraštovaizdžio pavadinimai – Liepos, Šlaitai, Šaltiniai. O kur Laisvės kovotojai? Kur žydų gelbėtojai?
Buvo ir kuriozų. Viduklėje vietoj Pionierių gatvės pasiūlytas „Koldūnų“ pavadinimas (garsieji Viduklės koldūnai). Gyventojai atkirto: „Dar pasiūlykite Šnicelio ar Kotletų!“ Tačiau kodėl nebuvo pasiūlyta šviesių krašto žmonių vardų – kunigo Alfonso Svarinsko, Algirdo Mociaus, Jono Petraičio, Jeronimo Kačinsko? Gal ir gyventojų požiūris būtų buvęs kitoks.
Kas neįvyko?
Neįvyko sisteminės diskusijos, edukacinės veiklos, aiškinimai apie totalitarinius režimus visoje Lietuvoje. Trūko koordinuotos LGGRTC lyderystės. Įstatymas aiškiai sako – dekomunizavimas nėra tik lentelių nuėmimas. Tai ir prasmių atpažinimas. Kritinis mąstymas reikalauja istorikų pagalbos, gebėjimo paaiškinti, išskleisti.
Gaila, bet reikia pripažinti: nors komisija skatino pilną ir sąžiningą istorijos vertinimą, kolaboravimas su nacių režimu nebuvo įvertintas tolygiai kolaboravimui sovietmečiu. Akivaizdu, tai reikalauja didesnio tyrėjų dėmesio.
Ar reikėjo Komisijos?
Taip.
Per savo darbo laikotarpį Komisija, veikusi pagal Seimo suteiktus įgaliojimus, parengė aiškius kriterijus, kuriais vadovavosi tiek pati, tiek juos rekomendavo savivaldybėms. Sprendimai buvo grindžiami ekspertinėmis žiniomis, ne politiniais interesais.
Vieši kaltinimai dėl „skaldymo“ – nepagrįsti. Komisija nei taiko, nei skiria, nei teisia, nei išteisina, o pateikia nuoseklų vertinimą.
Komisija atsistatydino, argumentuodama savo žingsnį siekiu netrukdyti priimti sprendimų dėl tolesnės dekomunizavimo krypties. Nors pati komisija pabrėžė, jog pradėtas dekomunizavimo procesas buvo būtinas ir jis neturi būti sustabdytas. Suprantu tokį apsisprendimą. Gaila, kad prarandamas laikas kitiems sprendimams ir išvadoms.
Tiesa, kalbant apie dekomunizavimą, verta priminti, kad stebėtis dėl dekomunizavimo stabdymo reikia saikingai, matyti realybę ir dabartinius pasirinkimus.
Štai atsistatydinęs Premjeras Paluckas dievagojosi, kad bus kova su antisemitizmu. Ne tik žadėjo, bet ir skelbė planus sukurti darbo grupę, parengti kovos su neapykantos kurstymu priemonių planą. Iki birželio 1 d. šis planas turėjo būti pateiktas. Nepateiktas iki šiol.
Iš kur tie pažadai atsirado, visi prisimename. Valdančiojoje koalicijoje veikė politinė partija, kurios lyderio pasisakymai Konstitucinio Teismo nutarimu buvo pripažinti antisemitiniais. Tada Premjeras ramino, kad antisemitizmui nebus vietos Vyriausybės veikloje. Tačiau realūs veiksmai – visai kitokie. Su šia partija buvo sudaryta koalicija. Ir šiai koalicijai palaiminimą suteikė Prezidentas Gitanas Nausėda, nors Konstitucija jam numato atsvaros vaidmenį – saugoti valstybę nuo tokių pažeidimų.
Dar daugiau: šiandien formuojamoje naujojoje Vyriausybėje matome ne tik tuos pačius veikėjus, bet ir tokius, kurie viešai segi Georgijaus juosteles – Kremliaus karo propagandos simbolį, kurio dėvėjimo draudimas yra ir Baudžiamajame, ir Administracinių nusižengimų kodekse. Šie ženklai kandidatei į premjerus „nieko nereiškia“.
Nerimo kelia Vyriausybės veiksmai, nukreipti prieš Tarptautinę komisiją nacių ir sovietinio okupacinių režimų nusikaltimams įvertinti.
Tačiau grįžkime prie dekomunizavimo ir prie dažnai girdimo klausimo – „Kodėl mums šio proceso reikia – net po daugiau kaip 30 atkurtos nepriklausomybės metų?“
Okupacinis palikimas vis dar įsismelkęs į viešąją erdvę, į savivoką – kaip rodo ir premjerės pasisakymai, kuriuose totalitarinių režimų simboliai jai asmeniškai nieko nesako. O ir prezidentas neraudojo dėl dekomunizavimo sustabdymo. Neverta tikėtis lengvos įveikos.
Vytautas Kavolis kvietė dekomunizavimui dar 1990-aisiais. Jis kalbėjo apie civilizacijas kaip simbolines konstrukcijas, per kurias žmonės suvokia save ir pasaulį. Dekomunizavimą V. Kavolis ir siūlė suprasti kaip kelią grįžti į savo autentišką civilizacinę priklausomybę.
Paradoksalu, bet maskolių karas prieš Ukrainą priverčia mus sugrįžti prie kažkada keltų idėjų.
Kai yra manančių, kad tai – keršto akcija, atsakau: tai mūsų tautos ir valstybės būtina gijimo sąlyga.
„Nemylėjimas ateina iš svetimo naratyvo, iš priešiškos teritorijos“, – sako režisierė Eglė Švedkauskaitė. – „Iš tų, kurie daro viską, kad suskaldytų mūsų, su kiekvienais nepriklausomybės metais tvirtėjančius, tarpusavio ryšius.“
Užmarštis čia nepadės. Reikia tęsti. Kokybiškiau. Tirti. Kalbėtis. Ir dar kartą kalbėtis. Tik taip aiškiau suprasime, ką ir kodėl norime ginti – nuo grėsmės, kuri ateina iš Rytų.
