Diplomatijos užkulisiuose kalbama, kad anksčiau Lietuvos atstovai dar visai neseniai sulaukdavo pašaipių pastabų iš Vakarų kolegų, jog jiems „rūpi tik Rusija“. Pašaipos baigėsi prasidėjus Rusijos karui Ukrainoje, kurio grėsmės realistiškai nepavyko įvertinti ne vienam Lietuvos partneriui Europoje ir NATO.
Padėjo ir tai, jog Vilnius praplėtė užsienio politikos akiratį ir tapo daug atidesnis savo partnerių lūkesčiams ir interesams. Viena iš tokių iniciatyvų pavyzdžių yra Lietuvos diplomatijos strategija Indijos ir Ramiojo vandenynų regionui, ne be priežasties laikoma pasaulinės prekybos arterija.
Žaidimo taisyklės
Kinija, Indija, Japonija, Pietų Korėja ir keletas kitų strategiškai svarbių ir sparčiai augančių rinkų yra šiame regione. Kai laivyba sutrinka maršrutuose, jungiančiuose Indijos vandenyną su Ramiuoju, tai sujaukia tiekimo grandines visame pasaulyje. Todėl nenuostabu, kad klausimas, kas nustato žaidimo taisykles šiame regione, pastaraisiais metais tapo ypač aktualus Lietuvos sąjungininkams JAV ir Europoje.
Lietuva diplomatinę galimybę parodyti potencialą būti globaliu, o ne tik regioniniu partneriu, išnaudojo, kai pristatė savo strategiją Indijos ir Ramiojo vandenynų regionui 2023-aisiais metais, atitinkančią partnerių viziją šiam pasaulio kraštui. Nors tiesioginis Lietuvos interesas regione galbūt ir yra ribotas, bet palaikymo signalas partneriams išlieka strategiškai svarbus.
Pavyzdžiui, Lietuvos pozicija Taivano klausimu padarė teigiamą įspūdį Vakarų diplomatams, kadangi Kinijos reakcija sutelkė Europos Sąjungos šalis rasti ilgalaikį sprendimą. Žvelgiant iš šiandienos perspektyvos, Lietuvos pozicija taip iš dalies prisidėjo prie to, kad ES dabar turi priemonių planą atremti panašų ekonominį spaudimą iš trečiųjų šalių – Anti-Coercion Instrument.
Geopolitiniai lūžiai
Tačiau kai pasitikėjimas partneriais yra trapus, o diplomatija yra labiau paremta privačiais, neretai ir užkulisiniais susitarimais nei principais, Vilnius turi išnaudoti kiekvieną šansą įrodyti savo vertę tarptautinėje arenoje, ypač geopolitinių lūžių metu, ir todėl turėtų atidžiai stebėti tokius signalus kaip kad, pavyzdžiui, JAV prezidento pasiuntinio vizitas į Šiaurės Afriką.
Vašingtono interesai Šiaurės Afrikoje yra strategiškai svarbūs: regioninis saugumas, prekybos kelių saugumas ir investicijos į strateginius sektorius, konkuruojant su Kinija, įgaunančiai pagreičio ir šiame Afrikos regione.
Kad šią savaitę JAV Valstybės sekretoriaus pavaduotojas Christopheris Landau pasirinko pirma atvykti į Maroko sostinę Rabatą, o po to – Alžyrą, nėra atsitiktinumas. Tai puikiai atspindi, kuriam diplomatiniam partneriui Šiaurės Afrikoje Vašingtonas teikia prioritetą.
Be simbolikos, Vašingtonas savo lojalumą Marokui įrodė dar 2020-aisiais, kai prezidentas Trumpas savo pirmosios kadencijos pabaigoje sukėlė diplomatinę audrą, pritardamas Rabato autonomijos planui Vakarų Sacharai. Ilgai netrukus Ispanija, Vokietija, Jungtinė Karalystė ir Prancūzija prisidėjo prie JAV, palaikydamos Maroko pusę. O praėjusių metų pabaigoje Jungtinių Tautų Saugumo taryba priėmė rezoliuciją, kuri paskelbė autonomijos planą sprendimo konfliktui pagrindu.
Vilnius – neapsisprendęs
Vakarų Sacharos klausimas nėra naujas. Buvusioje Ispanijos kolonijoje Vakarų Sacharoje jau pusę amžiaus vyksta daugiau mažiau įšalęs konfliktas tarp Maroko ir Alžyro remiamų „Polisario fronto“ kovotojų už nepriklausomybę.
-
Vakarų Sacharos sukilėliai įspėja Maroką dėl karinės eskalacijos
-
ESTT atšaukė prekybos susitarimus su Maroku dėl Vakarų Sacharos
-
Vakarų Sacharoje per bombardavimą žuvo trys Alžyro sunkvežimių vairuotojai
-
Rusijos žaidimai Afrikoje: ilgiausias įšaldytas konfliktas ir Maskvos ginklų pirkėja
-
Izraelis pripažino Maroko suverenitetą Vakarų Sacharoje
-
Paulius Ramanauskas. Lietuva, Macronas ir strateginis tabu, kuriam sulaužyti prireiks drąsos
Lietuva argumentų prieš JAV, Prancūzijos ir kitų Europos valstybių iniciatyvą paremti Maroko siūlomą planą viešai nėra išreiškusi iki šiol. Vilnius lygiai taip pat neatrodo apsisprendęs dėl savo pozicijos Vakarų Sacharos klausimu ar strategijos Šiaurės Afrikoje, nors atsakymą – ar bent jau dalį jo sufleruoja – partneriai iš JAV, Prancūzijos ir pati Saugumo taryba.
Lietuvos pozicija šiuo klausimu nebūtų tik simboliška. Ji gali nulemti, ar santykiai su Maroku ir Šiaurės Afrikos regionu bus dinamiški ar išliks formalus dvišalių santykių status quo.
Paryžiaus reveransas
Pavyzdžiui, Prancūzija išsprendė diplomatinę krizę su Maroku tik po to, kai 2024 metų liepą prezidentas Emmanuelis Macronas pasisakė už Vakarų Sacharos konflikto sprendimą „Maroko suvereniteto ribose“.
Dėl įvairių konfliktų Šiaurės Afrika tebėra vienas iš mažiausiai ekonomiškai integruotų regionų pasaulyje, todėl diplomatai tikisi, kad ilgalaikis Vakarų Sacharos klausimo sprendimas atvertų kelią stabilumui ir už jos ribų.
Paryžiaus reveransas padėjo atkurti ne tik diplomatinius, bet ir ekonominius santykius. Maroko geležinkelių operatorius ir prancūzų „Alstom“ sutarė dėl greitųjų traukinių įsigijimo, „Engie“ ir EDF – dėl plėtros atsinaujinančiosios energijos sektoriuje, o „Total Energies“ – dėl vandenilio. Logistikos milžinė CMA CGM taip pat paskelbė apie investicijas į Maroko uosto terminalą. Susitarimų vertė viršijo 10 milijardų eurų.
Diplomatiniai šaltiniai Paryžiuje sutaria, kad visi šie projektai nebūtų buvę pradėti tokiomis pačiomis sąlygomis, kurios yra neįmanomos be tokio tvirto pasitikėjimo, pelnyto pragmatiškos užsienio politikos dėka.
Žingsnis sumažinti riziką
Tačiau parama realistiškam Vakarų Sacharos klausimo sprendimui, paremtam JT nustatytais kriterijais, nėra elementarus quid pro quoi ar diplomatinė „paslauga“. Tai yra apgalvotas Vakarų diplomatų žingsnis siekiant sumažinti geopolitinę riziką, išplėsti galimybes ir sustiprinti stabilumą Šiaurės Afrikos regione.
Dėl įvairių konfliktų Šiaurės Afrika tebėra vienas iš mažiausiai ekonomiškai integruotų regionų pasaulyje, todėl diplomatai tikisi, kad ilgalaikis Vakarų Sacharos klausimo sprendimas atvertų kelią stabilumui ir už jos ribų.
Nors Lietuva yra įvardijusi Šiaurės Afrikos regiono saugumą kaip svarbiausią prioritetą dvišaliuose santykiuose su Maroku, Vilnius iki šiol apsiribojo formaliu santykių palaikymu su Rabatu.
Jei ir būtų galima rasti pasiteisinimų dėl Lietuvos abejingumo Šiaurės Afrikos regionui, artėjantis pirmininkavimas Europos Sąjungos Tarybai 2027-aisiais taip pat reiškia didesnius lūkesčius iš partnerių ne tik Europoje, bet ir už jos ribų – Vašingtone ir Rabate.
Politiniai dividendai
Mažai kam kyla abejonių, ar Lietuva turi pakankamai diplomatinės patirties ir pajėgumų, kad galėtų paremti Vakarų ir bendrus Europos strateginius interesus Šiaurės Afrikoje. Ko trūksta, tai – politinė valia.
Jei Vilnius nori išlikti svarbus savo partneriams ir tikėtis jų paramos sprendžiant kitus prioritetinius klausimus, privaloma išplėsti savo užsienio politikos akiratį.
Vertinant signalus iš Vašingtono ir Paryžiaus, Šiaurės Afrika yra gera vieta tą pradėti, o stipresni santykiai su Maroku leistų tikėtis įvairių diplomatinių dividendų, kurių Lietuvai šiandienos geopolitiniame kontekste negali būti per daug.
***
Paulius Ramanauskas yra Paryžiuje dirbantis tarptautinės komunikacijos ir viešųjų ryšių specialistas.
