JAV Prezidento Donaldo Trumpo drastiškas sprendimas nutraukti gynybos paramą Ukrainai sukėlė abejonių dėl Vašingtono palaikymo savo sąjungininkams. Ar tokia JAV užsienio politika reiškia, jog kuo labiau šalis yra priklausoma nuo JAV, tuo labiau jos administracija jaučiasi galinti tai išnaudoti?
Bet kuriuo atveju, tokia perspektyva yra nejauki ne tik Lietuvai, ypač minint Lietuvos nepriklausomybės atkūrimą ir esant priklausomai nuo JAV saugumo garantijų, bet ir kitoms Europos šalims ir NATO aljanso sąjungininkėms. Štai, pavyzdžiui, kaimyninės Lenkijos parlamente premjeras Donaldas Tuskas neseniai prakalbo apie „būtinybę šaliai svarstyti įsigyti branduolinį ginklą“.
Prancūzijos aktyvi diplomatija Ukrainos derybų ir Europos saugumo klausimais teikia vilties, kuri yra verta Lietuvos palaikymo ir vienybės.
Kol kas nėra laikas pulti į kraštutinumus, bet Paryžiaus ambicija parodyti alternatyvų, autonomišką ir europietišką kelią yra galimybė Lietuvai sustiprinti savo nepriklausomybę ir poziciją Europoje. Apie tai verta pakalbėti šią kovo 11-ąją.
Prancūzijos prezidentas Emmanuelis Macronas tokios Europos kontūrus ne kartą praeityje išreiškė Europos viršūnių susitikimuose ir savo naujausiuose kreipimuosesi į tautą ir sąjungininkus. Prezidentui Macronui tai – Europa, kuri nėra naivi Rusijos atžvilgiu, kuri yra strategiškai autonomiška ir užtikrina savo pačios saugumą. Tokia Paryžiaus ambicija Europai iškart sulaukė pašaipaus Kremliaus atsako ir palyginimo su „Napoleono laikais“.
Šią kovo 11-ąją kaip turbūt niekada anksčiau nėra tinkamas metas abejingumui ir skeptiškumui. Tokio geopolitinio nestabilumo kontekste lengva pasiduoti pesimizmui. Tačiau Prancūzijos aktyvi diplomatija Ukrainos derybų ir Europos saugumo klausimais teikia vilties, kuri yra verta Lietuvos palaikymo ir vienybės.
Visiškai nenuostabu, kad iki šiol Lietuvai pripažinti Prancūzijos geostrateginę vertę buvo sunku, bet prezidento Trumpo užsienio politikos posūkis verčia persvarstyti turėtus įsitikinimus ir vertinimus, apie kuriuos ir noriu pakalbėti, kaip lietuvis, aktyviai sekantis Prancūzijos užsienio politiką ir dvišalius santykius su Lietuva.
-
Rusija išpeikė E.Macrono komentarus apie branduolinį atgrasymą: tai yra grasinimas
-
„Financial Times“: Prancūzija nerizikuos branduoliniu karu su Rusija dėl Lietuvos
-
L.Kojala – apie skambią E.Macrono idėją: tai būtų milžiniškas mentalinis lūžis
-
G.Nausėda su E.Macronu aptarė prancūzų branduolinio skėčio idėją: Lietuvai žada konsultacijas
-
E.Macronas susikibo su Maskva: išvadino V.Putiną imperialistu
-
D.Šakalienė prancūzų branduolinio skėčio idėją vadina svarstytina: reikia įsivertinti
-
Prancūzijos branduolinis skėtis: G.Nausėda ir S.Skvernelis – už, G.Paluckas – skeptiškas, R.Žemaitaitis – prieš
Pirma priežastis, vertusi Lietuva abejoti Prancūzijos rimtumu, tai – keletas nerangių prezidento Macrono diplomatinių sprendimų ir veiksmų, kuriuos mes vertinome kaip naivius. Dauguma atsimins karo Ukrainoje pradžioje vykusią Prancūzijos prezidento savarankišką diplomatiją – užsispyrimą kalbėtis tiek su Ukrainos prezidentu Volodymyru Zelenskiu, tiek su Putinu, nepaisant nepasitenkinimo iš Vilniaus ir kitų sąjungininkų. Lietuviai nepamiršo ir replikos apie NATO aljanso „smegenų mirtį“, kurią naudodamas Prancūzijos prezidentas adresavo situaciją su Turkija apibūdinti, tačiau netyčia suerzino daugybę NATO sąjungininkų.
Šios diplomatinės klaidos neturėtų užgožti Prancūzijos dabartinių ketinimų Europos atžvilgiu rimtumo, ypač turint omeny, jog prezidentas Macronas savo klaidą vienareikšmiškai pripažino. Prieš beveik dvejus metus, užsienio politikos konferencijoje GLOBSEC 2023 Bratislavoje, prezidentas Macronas sutiko, kad vakarų Europos lyderiai ne visuomet įvertino mūsų skaudžią praeitį, kuri tapo iššvaistyta galimybe suprasti Europai kylančią grėsmę iš Rusijos.
Antra, nepaisant Prancūzijos ambicingos retorikos, iki šiol prancūzai niekada Europos diplomatų nebuvo laikomi kaip rimta alternatyva JAV saugumo garantui. NATO sąjungininkai jautėsi kur kas saugiau, pasikliaudami mintimi, jog 5-tasis straipsnis užtikrina ne bet kurios kitos valstybės, bet JAV karinę paramą.
Prancūzijos pastangos sulaužyti šį stereotipą yra vertos dėmesio.
Prancūzijos pastangos sulaužyti šį stereotipą yra vertos dėmesio. Nuo karo Ukrainoje pradžios, Paryžius bando įrodyti savo rimtumą apie gynybos įsipareigojimus, didinti biudžetą gynybiniams pajėgumams kelti ir stengtis įtikinti sąjungininkus elgtis taip pat: Paryžius praėjusiais metais pasiekė 2 proc. BVP gynybos finansavimo taikinį ir artimiausiu metu jį ruošiasi padidinti iki 3 proc. Pasigirdo ir kalbų apie Prancūzijos branduolinio atgrasymo išplėtimą ir kitoms Europos valstybėms, įskaitant ir Lietuvą.
Galiausiai, skeptikai gali vis tiek sakyti, kad po išankstinių parlamento rinkimų praėjusiais metais, Prancūzijos vidinės rietenos riboja prezidento Macrono įtaką ir galimybę rimtai prisidėti prie Europos saugumo architektūros kūrybos. Vis tik svarbu atsiminti, kad Prancūzijoje užsienio politikos kūrimas yra išimtinai prezidentinė prerogatyva, todėl prezidentas Macronas dar bent keletą metų neabejotinai šias vadžias išlaikys savo rankose. Verta paminėti, kad prezidentui visai neseniai teko priminti Prancūzijos parlamentui apie šią konstitucinę taisyklę derybose dėl vizų su Alžyru, todėl Lietuva gali neabejoti Eliziejaus rūmų ryžtu Ukrainos ir Europos saugomo klausimais.
Prancūzija gerokai atsipeikėjo nuo karo Ukrainoje pradžios. Lietuva savo ruožtu turi būti pasiryžus sulaužyti tabu ir pradėti galvoti apie saugumo perspektyvas galimai be neabejotinos ir nuolatinės JAV paramos. O vietoje jos įsivaizduoti saugią Lietuvą kaip strategiškai autonomiškos Europos dalį.
Blogiausia, kas galėtų nutikti, tai pasiduoti instinktui siaurinti akiratį ir atiduoti visą dėmesį ir energiją JAV pasitikėjimo atstatymui, neišreiškiant tvirto palaikymo besivystančiam Europos saugumo projektui.
Tai – taktinė žalos valdymo, bet ne išmintinga krizės kontrolės priemonė ir strateginiai pokyčiai, kurių šiuo metu reikalauja status quo. Tuo tarpu Lietuva turėtų išnaudoti diplomatinį pagreitį Europoje, puoselėjant santykius su prezidentu Macronu ir kitais Europos lyderiais. Taip lengviau išvengsime situacijų, kai reikės pasitenkinti atsiprašymu iš sąjungininkų, o ne aktyviu dalyvavimu viršūnių susitikimuose, kuriuose sprendžiama Ukrainos ir Europos saugumo ateitis, kaip kad atsitiko su Jungtinėje Karalystėje vykusiu neeiliniu Europos lyderių susitikimu, kur Lietuva ir Baltijos šalys, deja, nedalyvavo.
Turint omeny, kad Lietuva turi ką pasiūlyti Europai, Prancūzijai ir kitiems sąjungininkams užtikrinant sklandų Europos saugumo ateities įgyvendinimą: atviras duris Briuselyje ir Europos gynybos komisaro palaikymą, šiltą priėmimą Vilniuje ir nuolatinį kontaktą su kolegomis Paryžiuje visuose lygmenyse, kad užtikrintume nuolatinį ir abipusį supratimą.
Nepraleiskime šių rendez-vous Paryžiuje suverenios Europos vardan, kaip kad prancūzai nepraleido progos pripažinti vieni pirmųjų iš vakarų Europos galingųjų mūsų atkurtą nepriklausomybę.
Už dinamiškus dvišalius santykius Lietuvos diplomatai nusipelno įvertinimo, tačiau jau nebegalime leisti savo gerovei priklausyti nuo praeityje uždirbtų dividendų.
