Bendrosios vandens politikos direktyva nustato, kad Lietuvos upės priklauso keturiems baseinams: Nemuno, Ventos, Lielupės ir Dauguvos (pagal tai, kuria „pagrindine“ upe vanduo nuteka į Baltijos jūrą). Direktyvos tikslas – pasiekti gerą paviršinių vandens telkinių būklę. Žinote, koks terminas buvo nustatytas šiam tikslui pasiekti? 2015 metai!
Nepavyko, tad terminas pratęstas iki 2027 m. Dvylika metų – pakankamas laiko tarpas dideliems pokyčiams atlikti, tačiau kaip mums sekėsi? Atsakymą sufleruoja valstybinio monitoringo duomenys: 2014 – 2019 m. geros ekologinės būklės kriterijų neatitiko 63 proc. iš 826 upių ir 64 proc. iš 361 ežero, kurie patenka į nuolat prižiūrimų vandens telkinių sąrašus. Tarp jų 60 vandens telkinių neatitiko ir geros cheminės būklės kriterijų.
Todėl 2022 m. gruodžio 21 d. Vyriausybės nutarimu buvo patvirtintas Nacionalinis vandenų srities planas 2022 – 2027 metams. Juk direktyviniai reikalavimai nesikeičia, nepaisant to, kad terminai pratęsiami ar nukeliami. Plane konkrečiai sudėlioti 5 tikslai, 12 uždavinių, 42 priemonės ir 147 veiksmai.
Siekiama gerinti paviršinių ir požeminių vandens telkinių būklę, pasiekti ir išlaikyti gerą Baltijos jūros aplinkos būklę, mažinti potvynių riziką ir jų padarinius šalies teritorijoje, stiprinti vandens telkinių valdymo sistemą bei kontroliuoti Lietuvos tarptautinių ir ES vandenų srities įpareigojimų vykdymą, užtikrinti kokybiškas viešąsias geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo paslaugas.
To siekiama tokiais veiksmais kaip, pavyzdžiui, maistinių medžiagų patekimo į Kuršių marias ir Baltijos jūrą mažinimas, nuotekų taršos kontrolės stiprinimas, neigiamo hidroelektrinių poveikio upėms mažinimas.
Puiku, kad turime planus ir aiškią viziją. O kaip realūs pokyčiai? Deja, tarpinė Lietuvos ataskaita, pateikta 2024 m. gruodžio mėn. atskleidžia, kad įgyvendinta tik apie 15 proc. numatytų veiksmų (iš minėtų 147), ir turime tik trejus metus pabaigti vykdyti šį planą, tai yra įvykdyti likusius 85 proc. priemonių. Ar suspėsim? Ir kaip suvaldyti situaciją, kai Lietuvoje 2015 m. geros ekologinės būklės vandens telkinių buvo 51,9 proc., o 2021 m. – jau tik 36,4 proc.? Judame, bet ne ta kryptimi!
Kur bėdos? Atrodo, vis dar neturime tinkamo kiekio ir apimties duomenų. Tarkime, 94 proc. Lietuvos vandens telkinių cheminė būklė – nežinoma (?!), ir prognozuojama, kad 2027 m. tik 0,6 proc. paviršinių vandens telkinių turės ištirtą ir patvirtintą gerą cheminę būklę. Antra, nors Aplinkos ministerijos darbuotojai, dirbantys vandenų apsaugos srityje, yra parengę išsamų planą, jo vykdymas yra „šlubuojantis“. Matyt, trūksta ministerijos vadovybės dėmesio, skirstant užduotis, išteklius ir kontroliuojant jų vykdymą
Ir apskritai, atrodo, kad gamtos apsauga, atliekų išvežimas į miškus ir prie vandenų, teršimas iš pramonės įmonių kol kas nėra prioritetų sąraše. O gaila – nes tuomet matome, kad ne tik „Grigeo“ byla dėl taršos Kuršių mariose niekaip nesibaigia, bet ir žemės ūkis niekaip neranda savo mažiau taršių veiklos būdų, ir net miestų nuotekų valymo įrenginių modernizacija yra stringanti. Geroji išimtis ir sektinas pavyzdys – Vilniaus nuotekų valyklos pastarųjų metų investicijos, leidžiančios teigti, kad augantis Vilniaus nuotekų kiekis ateičiai jau nėra problema, nuotekų valymo kokybė taip pat pagerėjusi.
Todėl reikia stiprinti tuos „valdymo gebėjimus“ – ir tai jokiu būdu nereiškia, kad reikėtų didinti atsakingų darbuotojų bei tarnautojų skaičių. Auganti biurokratija gali sužlugdyti bet kokius gerus pokyčius.
Tačiau aiškių reikalavimų, konkrečių rodiklių ir pagrįsto vertinimo Lietuvos paviršinių vandenų apsaugos srityje tikrai reikia. Pokyčiams laiko – nedaug, nes, kaip jau minėjau, Europos sąjungos politika šiuo klausimu – griežta ir nesikeičianti.
