Prancūzijoje privaloma karo tarnyba buvo sustabdyta dar 1997 m. tuometinio prezidento Jacques’o Chirac’o. Pasikeitus geopolitinei situacijai po Sovietų Sąjungos žlugimo, jaučiant santykinai vis didesnius tokios karo tarnybos išlaikymo kaštus ir remiantis Pirmojo Persijos įlankos karo patirtimi, būtent tikslas profesionalizuoti karines pajėgas lėmė minėtą pokytį Prancūzijoje.
Toks sprendimas, kaip pabrėžė prezidentas J.Chirac’as, rėmėsi demokratiškumo dvasios įgyvendinimu; kitaip tariant, vyko gausios diskusijos su visuomene siekiant priimti atitinkamą sprendimą. Priešingai, savanoriška karo tarnyba, atrodo, paskelbta kur kas staigiau. Apie tam tikrą netikėtumo elementą liudija ir šiai tarnybai skirtas Prancūzijos žiniasklaidos dėmesys.
Skirtingas minėtų sprendimų priėmimo aplinkybes galima sieti su jų nevienoda politine inovacija. Savanoriškumo principas iš Prancūzijos nebuvo dingęs. Juo remiasi šalies profesionalizuotos karinės pajėgos ir rezervas. Nuo 2019 m. įgyvendinta kita savanorišku pagrindu paremta iniciatyva – Visuotinė nacionalinė tarnyba (pranc. Service national universel, SNU), skirta 15-17 m. jaunuoliams ir kuria siekta skatinti priklausymo bendruomenei jausmą bei įsipareigojimo kultūrą. Naujoji tarnyba iš principo gali būti pripažįstama kaip plečianti (nepasiteisinusią) SNU.
Vis dėlto lapkritį paskelbtos savanoriškos karo tarnybos iniciatyvai teikiama daug politinės reikšmės. Pavyzdžiui, prancūzų dienraštis „Le Monde“ ją tapatino su karinės tarnybos „sugrąžinimu“. Prezidentas E.Macron’as viliasi, kad ji sustiprins „paktą“ tarp prancūzų tautos ir kariuomenės. Bet kokiu atveju iniciatyva glaudžiai susijusi su Europai kylančia saugumo grėsme. Ją būtų sunku atsieti nuo Prancūzijos vykdomosios valdžios, ypač šalies prezidento, pastangų prancūzus ruošti karo galimybei.
Prezidento E.Macron’o pozicijos pokytis Rusijos atžvilgiu nuo šios pradėto karo prieš Ukrainą pradžios ir jo noras strategiškai ruošti visuomenę, kad ji palaikytų valstybės pastangas stiprinti atgrasymą, – tai politinė realybė. Neseniai šalies Ginkluotųjų pajėgų ministrė išreiškė paramą Gynybos štabo viršininkui generolui Fabian’ui Mandon’ui, šiam viešai pripažinus poreikį susitaikyti su mintimi dėl vaikų netekties – jos pareikalautų karas su Rusija. Generolas sulaukė kritikos dėl peržengto slenksčio, skiriančio politinį pasaulį ir nepolitišką kariuomenę.
Nors Prancūzijos kariuomenės balsas per modernių laikų šalies istoriją buvo girdimas ne kartą, generolo F.Mandon’o žingsnį galima laikyti pilietine pareiga – jis siekė įspėti apie neblėstančią grėsmę ir įteigti, kad geriausias būdas atgrasyti – tai būti pasiruošusiems. Svarbi tokio pasiruošimo dalis – užgrūdinta tautos dvasia.
Tačiau esama ir kitos politinės realybės – tai Prancūzijos pacifistinė tradicija, kuri yra labiau politinė nei visuotinė. Kitaip tariant, nuotaikos šalies politinio spektro kraštutinėse partijose neleidžia atmesti galimybės, kad pasigirs moderni klausimo, ar verta „mirti dėl Dancigo“, versija. Nuomonė „Mirti dėl Dancigo?“ (pranc. Mourir pour Dantzig?) pasirodė 1939 m. gegužės 4 d. prancūzų dienraštyje, o jos autorius – prancūzų politikas, pacifistas ir būsimas kolaborantas Marcel’is Déat’as, kurio atsakymas į užduotą klausimą buvo „ne“. Jis nepalankiai vertino šalies įsipareigojimą ginti laisvąjį Dancigo (Gdansko) miestą.
Jau minėto generolo F.Mandon’o kalba sulaukė itin griežtos kritikos iš prancūzų kraštutinės dešinės Nacionalinio susivienijimo (pranc. Rassemblement national, RN) partijos. Pažerta kritika, kuri pabrėžė esą nereikalingą visuomenės gąsdinimą, pirmiausia siekta surinkti politinių taškų. Tačiau ji neprieštarauja bendresnei partijos atstovų pozicijai dėl Rusijos karo prieš Ukrainą. RN išlieka pacifistinė partija.
Bendrai paėmus, nors pagrindiniai RN atstovai linkę kalbėti atsargiai ir atvirai nebeskelbti rusofilijos, bene vienintelę išeitį, kurią partija siūlo, – tai konferencija taikos klausimais. Tokia pozicija suteikia galimybę radikaliai neišsižadėti RN palikimo, pabrėžusio strateginių saitų su Rusija stiprinimo svarbą. Marine Le Pen, buvusi ilgametė RN pirmininkė ir daugkartinė partijos kandidatė į Prancūzijos prezidento postą, nuo Ukrainos atplėštą Krymą laiko teisėta Rusijos dalimi. Partijos atstovų balsai dėl pagalbos Ukrainai Parlamente vėlgi veikiau patvirtina nei paneigia minėtą palikimą – atstovai arba balsuoja prieš, arba susilaiko.
Pernelyg toli į dešinę pastūmėta politinė švytuoklė Prancūzijoje 2027 m., kai vyks prezidento rinkimai, gali reikšti reikšmingas permainas šalies užsienio ir saugumo politikoje. Šiandien, pavyzdžiui, prognozavimo rinkos platforma „Polymarket“ iš potencialių kandidatų į prezidento postą būtent RN pirmininkui Jordan’ui Bardella žada geriausius šansus būti išrinktam (34 proc.); jo šansus didina ir prognozės dėl M.Le Pen (9 proc.).
Pokyčiai Paryžiuje, kuris, kaip perspėja Tara Varma iš „Brookings Institution“, imtų labiau lygiuotis į Budapeštą, Maskvą ir dabartinę JAV prezidento Donald’o Trump’o administraciją, neišvengiamai reikštų ir reikšmingus pokyčius Europoje. Tai būtų ir pokyčiai Lietuvai.
