Rusijos karas prieš Ukrainą ir Lukašenkos režimo konsolidacija Baltarusijoje, atrodytų, uždarė visas mūsų požiūriu teigiamas šių šalių perspektyvas. Maža to, dominuoja skepticizmas opozicinių jėgų atžvilgiu. Šios jėgos šiandien neturi realistinių strategijų pokyčiams pačiose šalyse ir dažnai „pardavinėja“ optimistinę sociologiją, žadančią, kad režimai jau tuoj žlugs. Tuo pat metu pačioje Lietuvoje užaugo karta žmonių, gimusių nepriklausomoje Lietuvoje, nemokančių rusų kalbos ir savo patirtimis, viltimis, kultūra bei informaciniu pasauliu integruotų į Vakarus. Ukraina, Moldova ar Sakartvelas jiems yra šalys praeities, kurioje jie niekada negyveno.
Dėl geopolitinių procesų, sekusių po karo Ukrainoje, jų vizija apie Lietuvą kaip naująją Skandinaviją (New Nordics) nemaža dalimi išsipildė. Kiek ši karta turės noro ir matys prasmės sudėtingoje ir nuopuolių kupinoje rytų politikoje? Didelis klausimas. Klausimas ir ar ji nenorėtų ją tiesiog nusimesti kaip praeities šešėlį. Tai parodė ir visiškai europietiška visuomenės reakcija į Sakartvelo tragediją, kuri buvo įdomi kelias savaites, bet šiandien jau atrodo kaip kažkas tolimo ir nebekeliančio emocijų.
Taigi ryškėja dvi geopolitinės Lietuvos vizijos. Pirmoji – Lietuva kaip Vidurio ir Rytų Europos žaidėja, siūlanti ruskij mir alternatyvią civilizacinę perspektyvą, savo patirtį bei užtarimą ES ir siekianti būti „opozicijų sostine“. Šaržuojant tai galima pavadinti Lietuva kaip LDK. Antroji vizija – atsitvėrimas nuo Rusijos ir Baltarusijos visomis įmanomomis sienomis bei psichologinis persikėlimas, atsisakant ryškesnės rytų politikos, žinoma, išlaikant besąlygišką pagalbą Ukrainai. Vėlgi, šaržuojant – Lietuva kaip New Nordic.
Ši diskusija svarbi, nes, kurią alternatyvą bepasirinktume, ji turės įtakos kitoms mūsų politikos sritims. Be to, demokratinėse visuomenėse užsienio politikos tikslai turėtų būti aiškūs ir nusakomi keliais sakiniais.
Organiškas susidomėjimas rytų politika toliau menks, augant naujoms kartoms, kurios nebus gyvenusios sovietų okupacijos metu, o jų patirtys bei informacinis laukas bus kitokie. Paralelinis procesas vyks ir Rusijoje, Baltarusijoje bei rytų partnerystės šalyse, kur nuo scenos pasitrauks mums pažįstami dabartiniai opozicijos veikėjai ir politinis elitas.
Todėl efektyviai rytų politikai reikės kurti institucinę architektūrą – pradedant universitetais, kalbų mokymusi, smegenų centrų programomis ir pilietinės visuomenės kontaktų kūrimu. Tai reiškia, kad reikės ne tik laiko ir finansinių išteklių, bet ir susidomėjimo. Jau šiandien nėra lengva pritraukti jaunus žmones tapti Rusijos ar Baltarusijos ekspertais, ir ši problema tik aštrės. Nors tai iš dalies tiesa jau dabar, netrukus mūsų Rusijos ir Baltarusijos išmanymas taps beveik išimtinai metafiziniu, paremtu apibendrinančiomis frazėmis apie režimų prigimtį, kultūrą ir istoriją.
Tokios infrastruktūros kūrimas reikštų ir intensyvių kontaktų palaikymą bei „opozicijos centro“ idėjos išlaikymą bent jau kokia nors forma. Paprastai tariant, tai reikštų, kad rytų Europos Lietuvoje bus daugiau. Tai tiesiogiai prieštarautų dalies pilietinės visuomenės nenorui būti rytų europiečiais ir verstų keisti jos įpročius.
Galop, neišvengiamai susidurtume su problema, kad didelė dalis visuomenės visiškai pagrįstai mano, jog teigiami pokyčiai Rusijoje ar Baltarusijoje yra neįmanomi, jau nekalbant apie šių valstybių demokratinę ateitį. Reikalai nėra paprastesni ir kitose rytų partnerystės valstybėse, kur, milžiniškos Rusijos dezinformacijos fone, kone kiekvieni rinkimai tampa išbandymu visos šalies raidai.
Be to, rytų politika neretai yra „purvina“: opozicijos veikėjai gali renginiuose ištransliuoti imperialistines pozicijas; vakar vakarietiškai nusiteikę politikai šiandien gali prisijungti prie represyvių režimų, kaip tai vyksta Sakartvele; net „vakarietiškai nusiteikę lyderiai“ gali pasodinti į kalėjimą savo oponentus. Tame pačiame lauke veikia ir Rusijos specialiosios tarnybos. Galų gale, aktyvi rytų politika reiškia dažną balansavimą ant ribos, kurią liaudis vadina „kišimusi į kitų valstybių reikalus“. Stebint šiuos nuogąstavimus ir nuotaikas, apskritai kyla klausimas, kiek Lietuvoje gajos JAV būdingos nuotaikos, kad reikėtų sumažinti užsienio politikos aktyvumą bei tikslus ir labiau susitelkti į vidaus problemų sprendimą.
Pagrindinis kontrargumentas šioms nuotaikoms ir visuomenės pokyčiams išlieka akivaizdus. Nors mentalinėje plotmėje kraustomės, geografiškai persikelti negalime. Sienos su Kaliningrado sritimi ir Baltarusija išliks didžiausia nacionalinio saugumo problema. Rusija niekur nedings. Todėl būtų ypač keista apsiriboti tik atgrasymu, sąmoningai ar nesąmoningai atsisakant aktyvios ir ambicingos rytų politikos. Pirmoji užduotis tokiai politikai – suformuoti aiškią ir toliaregišką strategiją, kuri suteiktų apibrėžtumo ir energijos, nesvarbu, ar ji būtų linijinio, ar nelinijinio pobūdžio. Tai įmanoma tik įtraukiant kitus regiono žaidėjus ir pačių valstybių pilietines visuomenes.
Rytų politika yra mūsų minkštosios galios elementas. Dažnai mušamės į krūtinę, kad esame Rusijos ekspertai, o mūsų ryšiai ir regiono išmanymas suteikia mums tam tikrą svorį kalbant Vakarų sostinėse. Kita vertus, rytų partnerystės šalims mes esame įdomūs dėl mūsų integracijos į Vakarus patirties ir bendrų istorinių patirčių. Ūkininką Moldovoje kur kas labiau įtikina, kai apie ES žemės ūkio politiką kalba ūkininkas iš Lietuvos, o ne iš Prancūzijos. Ypač jei ūkininkas iš Lietuvos kalba rusų kalba. Sąmoningai ar nesąmoningai atsisakydami ambicingos rytų politikos tapsime mažiau įdomūs ir Vakaruose.
Aktyvi rytų politika ateityje reikalaus investicijų ir daugiau rytų Europos Lietuvoje. Todėl būtina platesnė diskusija apie mūsų tikslus ir strategiją, nes kitaip vieną dieną atsibudę suvoksime, kad vietoje jos liko tik šūkiai ir raiška socialinėse medijose. Gana greitai, tie šūkiai atsibos ir Vakaruose.
