Sekite 15min Google
Dešimtmečius Holokausto atmintį liudijo patys išgyvenusieji. Jų buvimas praeitį darė tiesiogiai juntamą, gyvą. Šiai kartai pamažu pasitraukiant, susiduriame su klausimu, kurio nebegalime atidėlioti: kaip išsaugoti šią atmintį, kai tų, kurie visa tai išgyveno, nebebus šalia? Kas nutiks, kai neliks tų, kurie papasakotų?
Todėl Zachor nėra nurodymas gyventi praeitimi. Tai atsakomybė už ateitį. Ir šia atsakomybe dalijasi Izraelis ir žydų bendruomenės visame pasaulyje.
Izraelis, kaip žydų valstybė, saugo žydų istorijos atmintį. Žydų bendruomenės ją saugo vietose, kur ši istorija iš tiesų buvo išgyventa: sinagogose ir mokyklose, šeimų pasakojimuose, kapinėse ir masinėse žudynių vietose, tokiose kaip ši. Mums reikia abiejų šių saugotojų.
Tačiau ši atsakomybė tenka ne tik Izraeliui ir žydų bendruomenėms. Tai atsakomybė, kuria dalijamės su tarptautine bendruomene ir tautomis, kurių istorija neatsiejama nuo šios praeities. Be įsipareigojimo prisiminti negalime iš tiesų pasakyti: „Niekada daugiau“.
Nuo birželio dalyvavau visoje Lietuvoje vykstančiuose minėjimuose, skirtuose 85-osioms Lietuvos žydų naikinimo metinėms. Išgirdau vieną liudijimą po kito ir aplankiau vieną vietą po kitos – daugelį iš daugiau nei 200 vietų Lietuvoje, kuriose buvo nužudyti žydai.
Sunkiausia suvokti tai, kad pernelyg dažnai žydai buvo išvedami jų pačių kaimynų – žmonių, kuriuos jie pažinojo daugelį metų, su kuriais greta gyveno karta iš kartos. Vietos gyventojai lietuviai bendradarbiavo su naciais persekiojant ir žudant žydus. Nužudyta daugiau nei 95 procentai Lietuvos žydų. Tai toks stulbinantis skaičius, kad sunku jį suvokti.
Lietuvos žydai, litvakai, nepaprastai daug prisidėjo prie mokslo, kultūros, verslo ir visuomeninio gyvenimo.
Šios netekties neįmanoma išmatuoti vien skaičiais. Lietuvos žydai, litvakai, nepaprastai daug prisidėjo prie mokslo, kultūros, verslo ir visuomeninio gyvenimo – gerokai daugiau, nei būtų galima tikėtis pagal tai, kokią gyventojų dalį jie sudarė. Galime tik įsivaizduoti, kiek jie dar būtų galėję duoti pačiai Lietuvai. Jų nebuvimas taip pat yra Lietuvos istorijos dalis.
Kaip Izraelio valstybės atstovė, taip pat privalau paklausti: kokia yra atminties vertė, jei ji nesuteikia mums drąsos? Kokia žodžių „Niekada daugiau“ prasmė, jei jie laikomi istorine fosilija, o ne gyvu, šiandien aktualiu moraliniu imperatyvu?
Didžiausia Holokausto tragedija buvo ne tik nacių vykdytas pramoninio masto blogis. Tai buvo ir visiška aplinkinių tyla bei kolaborantų pasiryžimas veikti. Tai buvo pasirinkimas nusisukti tuomet, kai ant kortos buvo pastatytos žmonių gyvybės.
Ir tai mus atveda į dabartį.
Šiandien prisimename, kokios būna pasekmės, kai pasaulis ignoruoja neapykantą, kurstymą ir renkasi patogumą, o ne drąsą. Šiandien, kai pasaulis pagrįstai kalba apie „Niekada daugiau“, vis dar matome režimus, atvirai raginančius sunaikinti vienintelę žydų valstybę, o tarptautinė bendruomenė ir toliau palaiko su šiais režimais santykius. Pamatėme, kaip greitai žodžiai gali virsti veiksmais.
Istorija, o ypač įvykiai po spalio 7-osios, mus išmokė šiurpinančios pamokos: kai žudikiškas režimas sako, ką ketina jums padaryti, patikėkite juo.
Vis dar matome režimus, atvirai raginančius sunaikinti vienintelę žydų valstybę.
Mes atsisakome tylėti. Atsisakome ignoruoti istorijos pamokas. O pamoka paprasta: blogis įgauna jėgos, kai geri žmonės ir geros valstybės nieko nedaro. Kova su antisemitizmu mūsų laikais neatsiejama nuo Izraelio valstybės egzistavimo ir nuo paramos jai.
Ištisas kartas žydai gyveno priklausomi nuo kitų malonės. Holokaustas buvo siaubingiausias įrodymas, kas gali nutikti, kai žydų tauta neturi galimybės pati apsiginti. Izraelis tai pakeitė.
Mes sugrįžome į savo tėvynę. Turime suverenitetą. Turime galimybę ir atsakomybę ginti žydų gyvybes. Dėl to nereikia atsiprašyti.
Šiandien Europoje ir visame pasaulyje seni prietarai įgauna naują kalbą ir naujas platformas. Idėjos, kurias manėme priklausant praeičiai, vėl atvirai skamba viešojoje erdvėje.
Naciai suprato, kad masinėms žudynėms pirmiausia reikalingas nužmoginimas. Dar gerokai prieš siunčiant žydus į mirtį iš jų buvo sistemingai atimami dalykai, apibrėžiantys žmogaus gyvenimą ir žmogiškumą. Tą patį ketinimą matome ir šiandien. Izraeliečių ir žydų nužmoginimas tapo kasdienybe.
Žmonės sako esantys tik prieš Izraelį, tačiau žydai visame pasaulyje puolami net ir tada, kai jie net niekada nėra buvę Izraelyje.
Rabinai apspjaudomi. Žmonės Europos miestuose bijo dėvėti kipą ar Dovydo žvaigždę. Socialiniai tinklai taip pat tapo atviro antisemitizmo platforma.
„Tikiuosi, kad anksčiau ar vėliau sugebėsime nušluoti šį piktybinį auglį nuo pasaulio žemėlapio.“ „Žudynės buvo tikra puota. Būtų puiku, jei tai pasikartotų.“ “Antrojo pasaulinio karo metais buvo padaryta per mažai, kad jų vis dar tiek daug liko.“
Ir taip galima tęsti be galo. Tai ne istorinės citatos. Tai ne žodžiai iš tolimos praeities. Tai žodžiai, kuriuos šiandien rašo žmonės, gyvenantys tarp mūsų.
Aš net negaliu apsakyti, ką man, kaip Holokaustą išgyvenusiųjų palikuonei, asmeniškai reiškia skaityti tokius žodžius. Matyti tą pačią neapykantą, tą patį nužmoginimą, tuos pačius žodžius, kurie kadaise parengė dirvą tam, kas įvyko vėliau.
Ir būtent čia tampa svarbus moralinis aiškumas.
Žinoma, Izraelį, kaip ir kiekvieną demokratinę valstybę, galima ir reikia kritikuoti. Mes, izraeliečiai, nuolat kritikuojame ir save. Kai kas net pasakytų, kad tai – mūsų nacionalinis sportas.
Tačiau yra skirtumas tarp kritikos ir sąmoningo melo, kuris nužmogina Izraelį ir žydų tautą. Yra skirtumas tarp nesutarimo ir žydų tautos pagrindinės teisės, kurią turi kiekviena kita tauta, neigimo – teisės egzistuoti ir ginti save savo tėvynėje.
Kai neapykanta Izraeliui tampa neapykanta žydams, turime būti pakankamai sąžiningi tai pripažinti kaip šiuolaikinio antisemitizmo apraišką.
Būti kartu su Izraeliu reiškia suprasti, kodėl Izraelis egzistuoja. Kodėl jis turi egzistuoti. Ir kodėl žydų valstybės saugumas yra susijęs su žydų saugumu visame pasaulyje.
Šiandien prisimename ne tik tuos, kurie buvo nužudyti. Prisimename žydus, kurie išgyveno. Kaip tautą, kuri atstatė tai, kas buvo sunaikinta. Kaip tautą, kuri grįžo namo. Kaip tautą, kuri tebėra čia. Ir vien tai yra didžiausias atsakymas neapykantai.
Ši Izraelio ambasadorės Shelly Hugler Livne kalba, pasakyta Paneriuose 2026 m. rugsėjo 23-iąją, minint Lietuvos žydų genocido atminimo dieną.
