Žadėta kirsti iš peties – gal net per pusę. Apskritai, kam rūpi tas Seimas? Nebent opozicijai, kad galėtų lieti įtūžį dėl negautų valdžios svertų. Toks įspūdis susidaro sekant, kaip centro dešinės partijos derasi dėl postų naujoje koalicijoje. Tiesą sakant, apima ir déjà vu jausmas – valdžios dalybose parlamentinės pareigybės jau senokai tapo tik vata skylėms užkaišyti.
Ekspertai yra išaiškinę, kad Lietuvoje vyrauja parlamentinio valdymo modelis su tam tikrais prezidentinės santvarkos ypatumais. Pagal Konstituciją, svarbiausia valstybės institucija yra Seimas, tačiau respublikos vadovu laikomas prezidentas. Parlamento pirmininkas yra antras žmogus šalyje, premjeras – tik trečias. Tačiau dar nuo praėjusio dešimtmečio vidurio reguliariai pakalbama, kad iš tiesų Lietuva yra vyriausybinė respublika.
Prezidentas prezidentu – jis renkamas per atskirus rinkimus, bent teoriškai turi būti nepartinis ir šiaip, pirmiausia rūpinasi užsienio politika. O dirbdamas parlamente esi akylai stebimas, todėl reikia nuolat apsimetinėti prieš tautą, o kai reiški nuomonę, turėti argumentų. Draskaisi per posėdžius, klausaisi, kaip kolegos traukia per dantį, gaudai nedrausmingus frakcijos kolegas prieš svarbius balsavimus, ir ką? Sukurpi pusėtiną įstatymą, o Vyriausybei pritrūksta resursų jį įgyvendinti. Arba pareikalauji kokių nors svarbių pažymų, o saugumiečiai nusprendžia tau jų nenešti. Ir taip toliau. Ministrų kabinete – visos sąlygos pajusti realią valdžią. Per Vyriausybės posėdžius tenka diskutuoti tik su koalicijos partneriais, o šiaip – turi savo sritį ir darbuojies.
Todėl kai kokia nors koalicija ima formuoti valdžią, pirmiausia sukerta špagas dėl postų Vyriausybėje. Kai susitaria, pažvangina ginklais ir dėl kitų pareigybių, bet tik kaip per parodomąsias varžybas.
Seimas tarsi paliekamas likimo valiai. Nuo pat 2000 metų jo vadovu tampa žmogus, visiškai neturintis parlamentinio darbo patirties. Tuomet pirmininkauti pradėjo pirmąkart tautos išrinktas Artūras Paulauskas. Prieš porą metų, kai jis buvo atstatydintas, vadžias perėmė Viktoras Muntianas. Dabar realiausiu kandidatu į Seimo pirmininkus vadinamas Arūnas Valinskas.
Panašu, kad praėjusios kadencijos Seimui, Lietuvos masteliais žiūrint, vadovavo tikri veteranai. 2004 metais pradėjo A.Paulauskas, jau sukaupęs patirties po pirmos kadencijos, į jo vietą stojęs V.Muntianas dvejus metus (net?) jau buvo sėdėjęs Seimo nario kėdėje. Galiausiai keliems mėnesiams atėjo Česlovas Juršėnas, prilygstantis senas demokratijos tradicijas turinčių šalių parlamento vadovams, kur tokias aukštas kėdes ryžtamasi matuoti tik tiems, kurie dirba tautos atstovybėje ne pirmą dešimtmetį.
Šį rudenį tarp pirmųjų derybų objektų, be ministrų kėdžių, regis, atsidūrė tik Seimo pirmininko sostas. Jis pagal centro dešiniųjų išgirtą postų dalybos formulę netgi buvo prilygintas – kokia garbė! – dviem ministrų portfeliams. Tačiau, kaip teigiama, kai Liberalų sąjūdžiui teko apsispręsti, ar imtis vadovauti parlamentui ir likti be tiesioginės įtakos ministerijoms, kontempliacija neužtruko. Pasirinktos ministerijos, o Seimo pirmininko vieta atiduota Tautos prisikėlimo partijai – na, ir kas, kad iki šiol bene visi jos atstovai parlamento posėdį matė tik per televizorių. Kaip kompensaciją liberalai gavo dar vieną ministeriją. Staiga parlamento vadovas tapo lygus nebe dviem, o vienam ministrui?
Liberalų ir centro sąjungos atstovai kone įsižeidė, kai jiems buvo pasiūlyta tik viena ministerija ir kažkokia Seimo pirmininko pirmojo pavaduotojo vieta. Nedaug trūksta, kad parlamento komitetų ir komisijų vadovai būtų paskirti, pavyzdžiui, tiesiog metant kauliukus.
