Vieni tai lygina su Sąjūdžiu, kiti piktinasi tokiais palyginimais, tačiau neleiskime medžiams uždengti miško – nesvarbu, kaip tai pavadinsime, tai žmonės, kuriems rūpi, kurie rodo savo asmeniniu pavyzdžiu, jog ir šiandien susirinktų taip pat, kaip žmonės susirinko ir prieš daugiau nei tris dešimtmečius.
Politikos menas praktikoje turbūt susideda iš vos dviejų elementų: kaip surasti kelią į susitarimą ir kaip diskredituoti oponentą. Visi mes sakome, kad mylime demokratiją, taiką, saugumą, tačiau kai reikia dėl kažko sutarti – paaiškėja, kad mums net ir šie žodžiai reiškia radikaliai skirtingus dalykus.
Visuomet buvau būtent sutarimo šalininkas, šį nusistatymą dar labiau sustiprino kadencija Europos Komisijoje, kur bet koks susitarimas laikomas pergale savaime, nes pernelyg dažnai jų pasiekti apskritai neįmanoma. Sutarimo siekį retai lydi fanfaros ir fejerverkai, retai gali pasakyti „štai, aš apgyniau viską“, nes norint susitarti – tenka aukoti. Aukoti kažką kuo tiki, kas Tau galbūt svarbu – vienaip ar kitaip tai riboja Tavo ambicijas. Tačiau tuo pačiu tai apdovanoja kitur – verčia stengtis suprasti kitą. Gebėjimas suprasti, kad Tavo oponentas galbūt siekia net ir to paties, tiesiog kitaip – yra didžiulė privilegija.
Būtent pagarba oponentui kuria garbingą politinę kovą. Kad šitai visi supranta galite įsitikinti net ir stebėdami diskusijas partijų viduje, kur tariamai nėra jokių oponentų. Mes turime premjerę, kuri teikdama savo kandidatūrą pabrėžė savo siekį atnešti „dialogo kultūrą“. Ne taip seniai Tėvynės Sąjunga turėjo pirmininko rinkimus, Laurynas Kasčiūnas žadėjo lygiai tą patį – mažiau konfliktišką, labiau susitarimais grįstą politiką. Ir aš dabar rašau Jums apie tą patį, ir mano partijos pirmininkas nuolatos pabrėžia poreikį kalbėtis.
Mes galime nesutarti dėl žiniasklaidos reformų, galime net nesutarti, kur yra laisvo žodžio ribos, tačiau faktas tas, kad šiandien net ir patys socialdemokratai negali paaiškinti, kodėl jie taip skuba su savo įstatymais. Elementarus pavyzdys – neseniai per diskusiją moderatorė Mindaugo Sinkevičiaus paklausė paprasto klausimo – „o kodėl dabar?“ Tuo tarpu valdančiosios partijos pirmininko atsakymas buvo „o kodėl ne dabar?“
Pastarosiomis savaitėmis viešojoje erdvėje gimė aibės pasiūlymų – visi jie galėjo ir privalėjo gimti Seimo komitetuose ir bendrai valdžios koridoriuose. Tačiau ar taip nutiko? Ne – šiuo atveju ir vėlgi net ir patys socialdemokratai pripažįsta, kad juos atnešė vienas žmogus. Žmogus, kuriam susitarimo politika svetima – visa jo politinė karjera grįsta vien tik siekiu diskredituoti kitus.
Savaime suprantama, kad ir protestą siekiama diskredituoti, ir bet kokią kritiką įstatymams, ir apskritai visus žmones, kurie šiandien pagrįstai sunerimę. Kaip ir kada socialdemokratai ketina užtikrinti tą dialogo kultūrą, jeigu šiandien meta didžiules pastangas į tai, kad apgintų ir įstatymą, ir žmogų, kuris politikoje veikti geba tik diskredituodamas kitus, apėję bet kokį dialogą – ne tik su politine bendruomene, tačiau net ir su ta pačia žiniasklaida?
Nežinau, ar tai tikras, ar labiau anekdotiškas pasakojimas apie Vinstoną Čerčilį, tačiau yra tokia istorija apie tai, kaip vedžioja Čerčilis praktikantą po Vestministerio rūmus ir užsuka jie į salę, kur vienoje pusėje renkasi valdantieji, o kitoje – opozicija. Praktikantas, stovėdamas pirmojoje eilėje, kur posėdžių metu sėdi Čerčilis su visais konservatoriais jam už nugaros, beda pirštu į priešingą salės pusę ir klausia: – o tai ten renkasi mūsų priešai? – Čerčilis pakramtęs pypkę apsisuka, duria pirštu į savo salės pusę ir jam atsako: – priešai? Ne. Ten renkasi opozicija. Mano priešai paprastai sėdi čia – man už nugaros.
Tai labai graži iliustracija apie tai, kur turėtų vykti vidinės kovos – tarp politinių bendražygių, siekiant užtikrinti, kad juos visus atstovauti galėtų – būtent geriausi, taip pat ir apie tai, kad politinis oponentas – tai ne priešas, kurį turi įveikti. Tačiau politika šiandien, ir ne tik Lietuvoje, vis labiau tampa ne apie siekį susitarti, tačiau apie siekį „įveikti“.
Įveikti elitą, įveikti marginalus, įveikti biurokratus, įveikti autoritarus, įveikti organizacijas, įveikti verslininkus. Ką siekia įveikti socialdemokratai, nekreipdami dėmesio nei į oponentus, nei į srities profesionalus, nei į žmones prie seimo langais, nei į ES reglamentus, nei netgi į Seimo, kuriam patys pirmininkauja, teisininkų išvadas? Kas yra tasai jų priešas, kurį jie taip skuba įveikti? Jie patys sako, kad tai nei LRT, nei generalinė jos direktorė.
Tad jei paklaustumėt manęs dėl ko iš tiesų įvyko šis protestas, tai aš atsakyčiau labai paprastai – jis vyksta ne prieš valdžią, ne už LRT ir net ne už žiniasklaidos ar laisvės žodį. Jis vyksta tam, kad primintų socialdemokratams, kad jie atrado kovą ten, kur priešų nėra ir niekada nebuvo. Ir tai yra tiek jų galioje, tiek jų valioje pasirinkti, ar jiems tikrai reikia šitos kovos, ar jie eina į politiką rungtis su oponentais.
Ir šį pasirinkimą jie vis dar laiko savo rankose, tačiau į kovą kasdien juos stumia ne žmonės su arbatos puodeliais po Seimo langais. Į kovą juos stumia jų pačių koalicijos partneris, kuris susitarimų nepripažįsta. Nepripažįsta net ir savo partijos viduje, dėl ko jį jau paliko ne vienas bendražygis, nes ten, kur nėra garbės, jokie susitarimai nieko neverti.
Tad ir žmonės šiandien protestuoja ne prieš socialdemokratus, o dėl socialdemokratų garbės. Čia matyt ir atsakymas su kuo iš tiesų taip skuba kovoti socialdemokratai. Tuo tarpu žmogus, kuris atras laiko ir noro taikiai ir civilizuotai išreikšti savo susirūpinimą Tėvyne visada bus vertas garbės. Net ir tada, net jei ir ne dėl visko bus teisus.
