Lietuvai šis biudžetas bus svarbiausias per visą mūsų narystės laikotarpį, nes jame neabejotinai bus ir siekis suteikti papildomą dėmesį valstybėms, kurios ribojasi su agresore rusija.
Į ką derėtų atkreipti dėmesį šįsyk?
Pirma, stipresnė atskaitomybė
Ir toliau bus siekiama sugriežtinti ryšį tarp ES teikiamo finansavimo ir rezultatų. Tikėtina, kad bus bandoma pritaikyti po COVID19 pandemijos gimusio ES ekonomikos skatinimo plano, kurį daugelis geriau žino kaip „RRF“, išmoktas pamokas. Istoriškai siekiant pasinaudoti vadinamosiomis sanglaudos fondo lėšomis, kurios buvo pagrindinis finansų šaltinis, pavyzdžiui, regionuose tvarkant aplinką, renovuojant įvairius administracinius pastatus ir kita, reikalavimas buvo tiesiog pagrįsti savo projektą ekonomiškai teikiant paraišką.
RRF, savo ruožtu, yra griežtai orientuotas į ilgalaikes reformas, turi tarpinius tikslus ir reikalauja pademonstruoti ilgalaikę ekonominę naudą. Daugybei valstybių šitai nepatinka, nes visi mieliau su ES lėšomis norėtų tvarkytis savo nuožiūra be papildomo prievaizdo, su kaip įmanoma mažesne atskaitomybe.
Neatsitiktinai didesnės atskaitomybės ypatingai reikalavo būtent tos šalys, kurios yra donorės ir kurių pinigai galiausiai nugula ir mūsų šalyje – pavyzdžiui, Nyderlandai, Danija, Švedija, Vokietija. Šito turėtume tikėtis daugiau. Ir mano manymu taip turėjo būti visuomet, nes už europines lėšas atskaitingi turime būti prieš visą ES – ne tik savo nacionalinę valdžią. Tai, beje, taip pat ir svarbus signalas mūsų vyriausybei, kad nesikartotų praeitos vyriausybės klaidos, kai Europos Komisijai buvo pateikti įsipareigojimai įsivesti NT mokestį, realiai nei koalicijoje, nei Lietuvos Seime neužsitikrinus sutarimo jas įgyvendinti.
Dėl to ši tvarka turėtų skatinti ir vyriausybes mažiau dalinti pažadus avansu. Ypatingai svarbu vyriausybei suprasti ir tai, kad ES lėšos nėra pagrinde finansų ministerijos atsakomybė sutvarkyti biudžetą. Tai yra visos vyriausybės kolektyvinis darbas, nes jos neatsiejamos nuo politinių tikslų.
Antra, daugiau laisvės pačioms valstybėms
Jei atskaitomybės už tai, kaip sekasi įgyvendinti tikslus, naujajame DFP turėtų būti daugiau, tai ir laisvės naudotis lėšomis – turėtų būti daugiau. Vėlgi, kaip ir RRF atveju, EK norėtų, kad pačios valstybės pateiktų plačius savo nacionalinius tikslus. Tai labai naudinga Lietuvai, nes jei norėtume nukreipti daugiau lėšų į gynybą, nei į trinkeles – turėtume turėti tokią galimybę.
Europos Komisija greičiausiai siūlys apjungti visą aibę neturtingesniems regionams skirtų programų į vieną didelį maždaug 400 milijardų eurų katilą. Labai svarbu šitai yra suprasti ir visai mūsų viešai erdvei, kuri, tikėtina, galvodama apie gynybą, ieškos tikslingai gynybai orientuotų lėšų. Reikia suprasti, kad ES biudžetas, bent jau numatomoje ateityje, niekada nebus reikšmingas gynybos politikai pagal biudžeto eilutes, tačiau tai dar nereiškia, kad bendros ES lėšos tam nebus naudojamos. Galiu tai patvirtinti, kaip buvęs komisaras atsakingas už aplinką.
Žaliojo Kurso kontekste, kuris buvo stipriai orientuotas į neigiamus padarinius gamtai, LIFE programa, kuri buvo išskirtinai vien tik tam dedikuota, nesudarė nė 1 proc. ES biudžeto. Matau ir dabar savo kuruojamoje, transporto srityje, kad norima išskirti karinį mobilumą, kaip svarbią sritį, tačiau daugumą transporto programų finansavimo klausimų palikti valstybių pačių nustatytiems prioritetams. Todėl tai būtent didesnė laisvė valstybėms pačioms rinktis savo prioritetus bendroms lėšoms ir derėtų suprasti, kaip žingsnį šia linkme, kuris, be kita ko, apsaugo nuo ilgų ir ne visada rezultatyvių diskusijų tarp skirtingų valstybių, nes ne visos turi tokius pačius prioritetus, kaip, pavyzdžiui, Lietuva.
Trečia, biudžeto dydis
Per kiekvienas derybas atsiranda ambicijų didinti ES biudžetą. Ypatingai Europos Parlamente. Ir kiekvienais metais taupiosios valstybės pasako „griežtą ne“. Apie trečdalis ES biudžeto tradiciškai ir vėl nukeliaus žemės ūkiui, dar apie trečdalis vadinamąjai „sanglaudai“ – regionams, ir trečdalis kitoms reikmėms. Yra absoliučiai akivaizdu, kad ES su 1 proc. BVP biudžetu yra labai sunku būti rimtu geopolitiniu žaidėju.
Tačiau žvirblis rankoje yra geriau, nei briedis girioje. Ir galimybes didinti ES biudžetą turėtume vertinti pagal tokią formulę: realistiškai tai turėtų būti mažiau, nei paprastai nori didžiausi ES idealistai Europos Parlamente, tačiau daugiau, nei siūlo taupiųjų valstybių sostinės. Būtent toks yra realus derybų laukas. Ir praktikoje tas rėžis balansuos tarp 1.1 proc. ir 1.3 proc. ES BVP. Taip buvo ir 2020-aisiais, nekalbant apie tai, kad vienu metu pirmininkavusi Suomija siūlė ES biudžetą apskritai reikšmingai mažinti.
Ketvirta, nuosavi ištekliai
ES biudžeto priklausomybė nuo nacionalinių valstybių įmokų yra visos ES efektyvumo gordijaus mazgas. Situaciją dar labiau apsunkina, kad, pavyzdžiui, net ir nusprendus ES skolintis bendrai per RRF, tai ant Europos Komisijos pečių gula atsakomybė grąžinti paskolas ir palūkanas. O faktinis ES biudžetas realiai yra tokio paties dydžio kaip… vienos Danijos. Europos Komisija, be jokios abejonės, siūlys naujas galimybes susikurti nuosavus pajamų šaltinius.
Viešumoje girdisi keletas variantų – savotiškas „rinkos mokestis“, kuris būtų taikomas tik pačioms didžiausioms įmonėms, operuojančiomis ES vidaus rinkoje, elektroninių atliekų mokestis ir tabako apmokestinimas. Iš tiesų ES turėti nuosavus finansavimo išteklius yra kritiškai svarbu, nes didelių įtampų metu, matėme ne vieną pavyzdį, kai mitologizuojamas ES biudžetas laikomas atpirkimo ožiu.
Nekalbant apie brexitą, kuris įvyko nemaža dalimi užaugintas panašiais melais. Bet dar svarbiau yra ir bendra geopolitinė dinamika – pasauliui vis aktyviau skirstantis į daugybę konglomeratų, bendra, kontinentinė politika darysis vis svarbesnė. Kaip ją įmanoma efektyviai vykdyti su 1 proc. BVP? Kaip ten bebūtų, ši tema bus ypatingai jautri. 2020-aisiais deklaruotos didelės ambicijos galiausiai nesirealizavo esmingais pokyčiais. Labai tikėtina, kad taip nutiks ir dabar.
Vienas dalykas yra akivaizdus, kad konkrečiai mūsų regiono, t.y. Lietuvos ir bendrai Baltijos valstybių iššūkius, Europos Komisija tikrai mato. Girdžiu, kad net ir kalbant apie žemės ūkį, Komisija norėtų sumažinti finansavimo atotrūkį tarp mūsų regiono ir tokių valstybių kaip Italija ar Prancūzija. Ir tai yra labai gera žinia. Todėl ir Europos Parlamente šią kryptį tikrai ginsiu, labai svarbu, kad ir mūsų regiono Vyriausybės aktyviai tai gintų Europos Taryboje.
