Sekite 15min Google
Todėl valdžia negali sau leisti oponentų, žurnalistų, visuomenininkų ar kultūros žmonių skirstyti į „teisingus“ ir „neteisingus“, „savus“ ir „svetimus“. Etiketė nėra argumentas. Užuot atsakius į klausimą, pradedama vertinti klausiančiojo kilmė, pažiūros, tariami ketinimai ar priklausymas vienai ar kitai stovyklai.
Tokio elgesio pasekmė – ne tik suprastėjusi politinė kalba. Žmonės ima nepasitikėti institucijomis, nes mato, kad taisyklės taikomos skirtingai. Savųjų klaidos aiškinamos aplinkybėmis, o oponentų – jų moralinėmis savybėmis. Saviškių abejonės vadinamos diskusija, o kitų klausimai – puolimu. Ilgainiui įsigali pavojinga nuostata, kad svarbu ne tai, kas pasakyta ar padaryta, bet kas tai pasakė ar padarė.
Valdžia visuomet susiduria su pagunda lojalumą supainioti su teisumu. Tačiau demokratinis mandatas nėra indulgencija. Jis suteikia teisę valdyti ribotą laiką, bet kartu įpareigoja atstovauti ir tiems, kurie balsavo kitaip. Tikroji politinė kultūra atsiskleidžia ne tada, kai valdžia kalbasi su jai pritariančiais, o tada, kai ramiai ir argumentuotai atsako ją kritikuojantiems.
Atskira problema – niekieno nerinktų politinio pasitikėjimo pareigūnų, ypač patarėjų, viešas kalbėjimas. Jų tiesioginė pareiga yra patarti politiniam vadovui, padėti jam įvertinti sprendimų pasekmes ir laiku perspėti apie klaidas. Tačiau neretai jie ima reikšti politinius vertinimus savo vardu, aiškindami turį tokią pačią teisę kaip kiekvienas pilietis. Vis dėlto einančio pareigas patarėjo balsas visuomenėje visada bus siejamas su jo politiniu vadovu. Pareigos suteikia ne tik tribūną, bet ir atsakomybę.
Jeigu patarėjas iš tiesų kalba tik savo vardu ir jo pozicija nesutampa su vadovo laikysena, vadovas privalo aiškiai bei nedviprasmiškai nuo tokių teiginių atsiriboti. Tylėti, o vėliau aiškinti, kad patarėjas kalbėjo ne vadovo pavedimu, yra politiškai neatsakinga ir nepadoru. Vadovas atsako ne už kiekvieną patarėjo mintį, tačiau jis atsako už savo pasirinktą komandą ir jos viešai kuriamą politinę kryptį.
Ką siūlyčiau keisti?
Pirmiausia, visoms politinėms jėgoms būtina susitarti dėl vienodo viešojo vertinimo standarto. Kiekvienas teiginys turi būti vertinamas pagal jo turinį, faktus ir galimas pasekmes, o ne pagal kalbančiojo partinę priklausomybę. Jeigu vienoks elgesys smerkiamas opozicijoje, jis negali tapti pateisinamas patekus į valdžią. Šis paprastas principas turėtų būti taikomas svarstant įstatymus, vertinant interesų konfliktus ir komentuojant žurnalistinius tyrimus.
Antra, galios pozicijoje esantys asmenys turėtų aiškiai atskirti faktą, prielaidą ir politinį vertinimą. Viešas pareiškimas turi prasidėti nuo patikrintos informacijos, o abejonė turi būti įvardijama kaip abejonė, ne kaip nuosprendis. Jeigu faktų nepakanka, atsakingiausi žodžiai yra „dar nežinome“ ir „turime išsiaiškinti“. Tai nėra silpnumas. Tai pagarba tiesai ir žmonėms.
Trečia, valdžios institucijose būtina sukurti realiai veikiančią vidinės kritikos sistemą. Patarėjų, ekspertų ir valstybės tarnautojų pareiga turi būti ne patvirtinti vadovo nuomonę, bet laiku parodyti jos silpnąsias vietas. Prieš priimant visuomenei svarbius sprendimus turi būti atliekama teisinė bei poveikio analizė, išklausomos nepriklausomos institucijos ir skelbiami jų argumentai. Neparanki ekspertų išvada negali būti atmetama vien todėl, kad nepatogi politiniam planui.
Ketvirta, valdžios atstovai neturėtų impulsyviai reaguoti į kritiką. Prieš viešai komentuodami žurnalistinį tyrimą, institucijos sprendimą ar pareikštus kaltinimus, jie pirmiausia privalo patikrinti faktus, įvertinti teisinius argumentus ir atsakyti į klausimo esmę. Skubotas, emocingas pareiškimas iš galios pozicijos gali būti suprastas kaip spaudimas kritikuojančiam žmogui, žiniasklaidai ar institucijai. Todėl oficialus atsakymas turi būti dalykiškas, be asmeninių epitetų ir pagrįstas patikrinta informacija.
Penkta, žiniasklaidos kritika negali būti tapatinama su priešiška informacine veikla vien todėl, kad valdžiai nepatinka paskelbti faktai. Gyvendami šalia agresyvios valstybės, privalome tiksliai skirti dezinformaciją nuo demokratinės kontrolės. Priešingu atveju patys silpniname visuomenės atsparumą ir dovanojame propagandai stipriausią jos ginklą – žmonių nepasitikėjimą savais žurnalistais ir institucijomis.
Šešta, kritikos įkarštyje negalima skubiai keisti nepriklausomų institucijų veiklos taisyklių. Kiekvieną tokį projektą turėtų lydėti viešas problemos pagrindimas, teisės ekspertų vertinimas, poveikio institucijos nepriklausomumui analizė ir pakankamas laikas visuomenei susipažinti. Įstatymas negali tapti atsaku į nepatogią laidą, tyrimą, sprendimą ar asmeninį konfliktą. Taisyklės turi būti kuriamos ilgam laikui, o ne vienai politinei kadencijai ar vienam nepatogiam atvejui.
Septinta, turi atsirasti vieša klaidos ištaisymo kultūra. Pareigūnas, politikas ar institucija, paskelbę netikslią informaciją arba nepagrįstai įvertinę žmogų, turėtų ne ištrinti įrašą ir apsimesti, kad nieko neįvyko, o aiškiai pripažinti klaidą, ją ištaisyti ir atsiprašyti. Gebėjimas atsiprašyti nemažina autoriteto. Jį mažina atkaklus nenoras pripažinti savo klaidą.
Kultūra yra valstybės ir tautos siela, todėl politinė kalba taip pat yra kultūros politikos dalis. Nuo jos priklauso, ar visuomenėje daugės pagarbos ir pasitikėjimo, ar tik naujų apkasų. Šiandien, kai valstybės atsparumas tikrinamas ne vien karinėmis, bet ir informacinėmis priemonėmis, atsakingas žodis tampa nacionalinio saugumo dalimi.
Galia nėra teisė garsiau už kitus paskelbti galutinę tiesą. Galia pirmiausia yra pareiga save riboti, išklausyti ir vienodus principus taikyti visiems. Tik taip galima susigrąžinti pasitikėjimą politika ir kurti valstybę, kurioje nesutarimas nevirsta priešiškumu, o kritika laikoma ne grėsme, bet galimybe išvengti klaidos.