Ji pyksta, kad veidrodėlis turi nuomonę. Juk veidrodėlio pareiga – ją girti, o ne reikalauti atsakymų į nepatogius klausimus. Klausimus, kurie kyla daug kam, ne tik veidrodėliui. Daugybė protingų šalies piliečių perspėja apie įstatymo pataisų keliamus pavojus, nerimauja, kad taip bus įteisinta cenzūra, pažeidžiant šalies Konstituciją. Kokia dar Konstitucija? Ko čia prie manęs kimba tie „protingi“ žmonės? Kam protas iš vis reikalingas? Piktosios pamotės nuomone (nes nuomonę tik jai vienai leista turėti) visa šalis privalo tik žavėtis jos grožiu. Ir taškas. Jokių klaustukų.
Nesulaukęs atsakymų į pirmuosius klausimus, veidrodėlis uždavinėja kitus jau kažkaip automatiškai – nei tikslinasi, nei pertraukinėja, tiesiog vykdo išankstinį planą. Atsakymai šįkart sklandūs, bet tušti. Stebėtojai ima naršyti socialinius tinklus ir neperjungia kanalo tik todėl, kad iš anksto pasiryžo išklausyti iki galo. Kas žino, gal pabaigoje kas nors paaiškės? Nepaaiškėja. Nebent tai, kad piktoji pamotė neturi ką pasakyti, tegali tik kartoti išmoktas netiesas.
Sovietinio vaiko galvelėje iš tiesų švilpauja vėjai. Kas bus, kai ta galvelė turės spręsti tikras problemas ar, neduokdie, organizuoti šalies gynybą nuo jau grasinančio pulti priešo?
Jai pačiai atrodo, kad antroji pokalbio dalis vyksta sklandžiai, kad veidrodėlis jau tinkamai atlieka savo pareigą – tvirtina, esą ji gražiausia šioj šaly. Deja, piktoji pamotė nesupranta, kad veidrodėlio abejingumas jai net labiau kenkia nei puolimas klausimais. Nes šalto paviršiaus atspindima tuštuma ne juokais išgąsdina šalies piliečius. Jie pamato, kokia nyki būtų žiniasklaida, jei medkirtys įgyvendintų piktosios pamotės norus.
Bet kita išvada kur kas baisesnė. „Piktoji pamotė, pasirodo, tiesiog kvaila“, – sako jie. Sovietinio vaiko galvelėje iš tiesų švilpauja vėjai. Kas bus, kai ta galvelė turės spręsti tikras problemas ar, neduokdie, organizuoti šalies gynybą nuo jau grasinančio pulti priešo?
Premjerė, vengianti atsakyti į politologės klausimus, uždarame partijos posėdyje nežinia kieno, nežinia kokiu tikslu, nežinia ar paliktas tušinukas su pasiklausymo įranga, su LRT taryba atėjusiems pasikalbėti darbuotojams iškviesta policija, neteisėtai viršvalandžius dirbantys parlamentarai, iš nuotolinių Seimo kultūros komiteto posėdžių išmesti žurnalistai, šeštadienį organizuojamas jau turbūt šeštas protestas „Šalin rankas nuo laisvo žodžio!“.
Prieš pusantrų metų rinkdami dabartinį Seimą tokio pavasario dar neįsivaizdavome, kaip nenumatėme ir praeitos žiemos. Jei kas būtų ir perspėjęs, vis tiek nebūtume patikėję, kad valdančiosios koalicijos narys ims stumdyti jam prieštaraujančius žmones, rinkti informaciją apie savo nuomonę išreiškusius moksleivius ir jiems grasinti, socialiniuose tinkluose siundyti įsiutusių piliečių ir Vietname nusipirktų botų kariauną ant menininkų, muziejininkų, žurnalistų ir kiekvieno piliečio, ką nors nepalankaus iškapstančio apie jo sukurptą juodųjų technologijų politinį projektą. Tie nepalankūs faktai vienas po kito ves į rusiją ir baltarusiją, į mūsų amžinojo priešo oligarchų kišenes, o didžiausia valdančioji, neva „tradicinė“ partija visa tai pateisins.
Deja, tokia dabar mūsų tikrovė – kasdien gyvai stebime, kaip vykdoma pirmoji „taikaus“ šalies užgrobimo instrukcijos dalis: viešojo transliuotojo užvaldymas.
Deja, tokia dabar mūsų tikrovė – kasdien gyvai stebime, kaip vykdoma pirmoji „taikaus“ šalies užgrobimo instrukcijos dalis: viešojo transliuotojo užvaldymas. Nors nesame nei šnipai, nei saugumo specialistai, tą instrukciją žinome, nes ji jau ne kartą įgyvendinta kitose šalyse. O rusija visada ir visur veikia pagal tą pačią patikrintą schemą: sukurpiamas valdžiai palankus valstybinis transliuotojas, tada – visą žiniasklaidą suvaržantis visuomenės informavimo įstatymas, tada – užsienio agentų įstatymas tiems, kas dar drįsta kritikuoti valdžią kitais kanalais. Užčiaupus nepalankius balsus galima toliau daryti ką nori, tarkim, perrašyti Konstituciją ir susigrobti visą gėrį sau.
Mes žinome šią instrukciją mintinai, nes kiekviena proga, iš visų tribūnų apie ją primename. Taip mėginame atremti valdžios ponių ir ponų patikinimus, kad niekas neketina užgrobti nacionalinio transliuotojo ar varžyti žodžio laisvės, kad viskas būsią tik geriau – skaidriau. Bet mes jais netikime. Jau vien todėl, kad neblogai pažįstame pagrindinius įstatymo pataisų autorius. Žinome jų praeitį, kurios nepuošia bendradarbiavimas su rusijos oligarchais, iš jų pasiskolinti ar kitaip gauti pinigai. Jų tikslus perskaitome tarp įstatymo pataisų eilučių ir matome, kad jie nesutampa su nepriklausomos Lietuvos tikslais. Nepasitikint oponento sąžiningumu neįmanoma diskutuoti apie jokį įstatymą, o ypač – apie įstatymą, nutaikytą į žodžio laisvę.
Kai kuriems šalies piliečiams šie procesai neatrodo tokie grėsmingi. Tarp valdančiųjų jie neįžvelgia ką tik nuversto Orbano masto figūros, kokią rusijai dabar žūt būt reikia įtaisyti kurioje nors kitoje Europos Sąjungos šalyje (pavyzdžiui, Lietuvoje). Kitiems, taip pat ir man, žodžio laisvė yra gyvenimo demokratinėje šalyje pagrindas. Net menkiausia cenzūros galimybė – tai atkritimo į sovietinės okupacijos siaubą ir sąstingį ženklas.
Galima suprasti, kodėl to gali siekti kai kurie valdžią gavę veikėjai. Bet kodėl žmonės juos išrenka, ir ne tik mūsų šalyje? Vienoje šią savaitę žiūrėtų laidų išgirdau atsakymo versiją: jei piliečiams pasiūlai rinktis tarp saugumo ir žodžio laisvės, jie renkasi saugumą. Politikai iš tiesų tokią alternatyvą siūlo, bet ji melaginga. Nes be žodžio laisvės saugumas neįmanomas. Pabandysiu paaiškinti – kodėl.
Vienoje šią savaitę žiūrėtų laidų išgirdau atsakymo versiją: jei piliečiams pasiūlai rinktis tarp saugumo ir žodžio laisvės, jie renkasi saugumą. Politikai iš tiesų tokią alternatyvą siūlo, bet ji melaginga.
Pirmiausia, remiuosi patirtimi. Sovietų okupuotoje Lietuvoje nebuvo žodžio laisvės. Tiesa, į pabaigą diktatūra jau buvo išsikvėpusi ir nebe taip energingai tardė, sodino, trėmė nepaklusniuosius. Bet tokių atvejų buvo ir devintajame dešimtmetyje, nors dabar mažėja norinčių tai prisiminti. Vietoje to nostalgiškai pasakojama, kokie drąsūs pokalbiai vykdavo menininkų dirbtuvėse, nors tuomet visi žinojo, kad sienos turi ausis. Todėl dauguma žmonių verčiau nieko netinkamo nekalbėjo, kad išvengtų KGB tardymų, kalėjimo, tremties.
Tačiau jie matė atotrūkį tarp klusnios žiniasklaidos kasdien piešiamos iliuzijos ir tikrovės. Iš to neatitikimo juokėsi. Bet nuščiuvo per „Amerikos balsą“ išgirdę apie Černobylyje sprogusį atominį reaktorių. Ne balandžio 26-ąją, o po daugelio dienų, per kurias jau buvo spėję pasigrožėti pavasariu gamtoje, užuot pralaukę radiacijos pavojų namie užsidangstę langus, kad vėliau nereiktų jauniems mirti nuo vėžio. Tomis dienomis labai aiškiai jutome, kad žiniasklaidos tyla mūsų neapsaugojo.
Gana praeities. Grįžkime į dabartį. Pažįstu keletą žmonių, balsavusių už dabartinę valdžią ir ją palaikančių būtent dėl saugumo. Jie įsitikinę, kad aktyvus Ukrainos rėmimas užtrauks mums karą su rusija. O karas – tai chaosas, mirtis, griūtis, skurdas, mobilizacija. Regis, viską galima paaukoti, kad tokia tikrovė mūsų neištiktų. Jei žiniasklaida nuolat pasisako už paramą Ukrainai, reikia padaryti taip, kad nebepasisakytų.
Tačiau toks posūkis kaip tik naudingas rusijai, kurios remiamos politinės jėgos visoje Europoje siekia to paties: sumažinti paramą Ukrainai. Ar mes būtume saugesni, jei Ukraina pralaimėtų? Turbūt nė nereikia aiškinti, kad ne. Kad ir kuo būtų įtikėję alternatyvius žiniasklaidos kanalus stebintys žmonės, mes esame kremliaus taikinys. Jie gi jau perrašė Lietuvos istoriją, pagal kurią teisės į savo žemę mes neturime. O ką daro rusija „išvaduotose“ teritorijose? Žudo, prievartauja, kankina, verčia vergauti, tremia ir mobilizuoja naujiems karams. Todėl žiniasklaidos pataikavimas prorusiškoms politinėms jėgoms mūsų neapsaugos. Bet ar apsaugos žodžio laisvė?
Tik nebijodami išsisakyti ir išgirsdami kitus galime tikėtis po truputį taisyti trūkumus ir klaidas, tobulinti tikrovę.
Nežinau. Bet kalbant apie Ukrainos gebėjimą gintis nuo žymiai galingesnio užpuoliko nuolat stebimasi ukrainiečių iniciatyvumu ir kūrybingumu, priešinant jį rusų negebėjimui išnaudoti savo pranašumo. Kūrybiškumas tarpsta tik laisvės sąlygomis. Turbūt nedaug išradimų galėtume priskirti autoritarinių šalių piliečiams. Sovietų Sąjungos „pasiekimai“ būdavo vogti. O be žodžio laisvės negali būti demokratijos. Nes kas yra demokratija? Ne tik teisė kartą per ketverius metus už (ar prieš) ką nors nubalsuoti, bet ir kasdien reikšti savo požiūrį, išsakyti problemas, kelti klausimus ir taip po truputį veikti procesus suvokiant, kad nė vieno norai nėra visiems įstatymas.
Demokratija mus moko įsisąmoninti savo santykinį nereikšmingumą, susitaikyti su tuo, kad šalia egzistuoja kiti ir tarpsta įvairiausi požiūriai, kaunasi tarpusavyje dėl teisės ką nors įgyvendinti, visi konkuruoja, kas geriau tai padarys. Tai nelengva, bet tik nebijodami išsisakyti ir išgirsdami kitus galime tikėtis po truputį taisyti trūkumus ir klaidas, tobulinti tikrovę. Kaip tik tokį procesą stebime jau trisdešimt šešerius metus.
Mūsų požiūrius ir problemas įgarsina žurnalistai, kurių darbas ne tik pateikti objektyvius faktus, bet ir kritikuoti valdžią. Prižiūrėti, kad piktosios pamotės neužmigtų savo sostuose, kad karaliukai nesusigrobtų visko sau. O dabar įsivaizduokime, kad žodžio laisvės nebėra, kad valdžia, ne tik premjerė, bet kiekvienas politikas, kiekvienas miestelio meras gali diktuoti žurnalistams, o tuo pačiu ir mums visiems, apie ką galima kalbėti, apie ką – ne. Korupcijos tyrimai taps neįmanomi. Bet taip pat niekas nebeleis laikraštyje publikuoti jūsų laiško apie duobėtą kelią, nesuteiktą medicinos pagalbą, už mokyklos remontą sumokėti verčiantį direktorių.
Kasdienės problemos prasmegs tyloje. Ir niekas tavęs neapgins, jei už nepalankų atsiliepimą viršininkas atleis iš darbo, nes pagal minėtą užgrobimo instrukciją kitas žingsnis – teismų nepriklausomybės naikinimas. Neverta tikėtis, kad nekamantinėjama žurnalistų valdžia sustos pusiaukelėje. Tyla jai patogi, o šalies piliečiai tyloje nesaugūs.
Neverta tikėtis, kad nekamantinėjama žurnalistų valdžia sustos pusiaukelėje. Tyla jai patogi, o šalies piliečiai tyloje nesaugūs.
Vis dėlto galiausiai tyla neapsaugo ir pačių diktatorių. Komunikacijos kanalas turi du galus, ir kai kurie siuntėjai pamiršta esą ir gavėjai. Kai nėra žodžio laisvės, žiniasklaida ne tik meluoja piliečiams gąsdindama nebūtomis grėsmėmis ir nutylėdama tikrąsias, bet ir valdžia nesužino tiesos apie tikrovę. O tikrovė linkusi savo atspindžiu susižavėjusiems narcizams smogti netikėtai. Patys sau meluojantys politikai, pritariamai linkčiojant prijaukintiems žurnalistams, nebesupras, kas vyksta, nebejaus, kuo iš tikrųjų gyvena žmonės. Nežinos, kas iš tiesų vyksta fronte. Jie tik sugebės kartoti: gi mus išrinko. Ir pamažu, o gal staiga tikrovė suirs po jų kojomis.
Ką veiks piktoji pamotė? Ji ir toliau klausinės veidrodėlio, kas gražiausia šioj šaly, iš anksto žinodama atsakymą. Veidrodėlis šypsodamasis tylės, klapsėdamas dirbtinėmis blakstienomis. O šalis jau bus nudundėjusi į ateitį. Tikiuosi, ne į tą, kurią pamotė ir jos medkirčiai mums planuoja.
2026 m. projektui „Nematoma kultūros pusė“ Medijų rėmimo fondas skyrė 25 tūkst. eurų dalinį finansavimą.
